Psichologinė vaikystės trauma. Gal ir ne iki galo aišku, kas tai, bet akivaizdu, kad kažkas negero ir pavojingo.
O jei aš traumuoju savo vaiką? O kas, jei traumuosiu? Ši baimė kartais skatina mus saugoti vaikus ne tik nuo stipresnių emocijų, bet kartais ir nuo paties gyvenimo. O kartais trukdo gyventi mums patiems.
„Pirmiausia pradėkime nuo sąvokų. Kas yra trauma?” - pokalbį pradeda psichologas, lektorius, tinklalaidės „Tilviko lizdas“ autorius Julius Tilvikas, kurį tinklalaidės „Pagarbi tėvystė” epizode „024: Ar aš traumuoju savo vaiką? Pokalbis su Julium Tilviku“ kalbina jos autorė Dovilė Šafranauskė.
Kas yra trauma?
Ar bet koks nemalonus įvykis, nutikęs žmogaus gyvenime, jau savaime tampa trauma? Visai ne.
„Trauma - tai kažkoks patirtas įvykis, kurio mūsų psichika negali „perdirbti“. Patyrus traumą mes nesaugiai reaguojame į panašius įvykius. Mūsų organizmas reaguoja į grėsmes, siunčia mums aliarmą ir mes visa esatimi pajuntame, kad kažkas su tuo, kas vyksta aplink mus, nėra gerai.
Pasaulis yra sudėtingas ir mums reikia prie jo adaptuotis. Tad neretai jausmus, kylančius dėl trauminių patirčių, paslepiame. Tai darome dviem būdais: užgniaužiame ir nuslopiname arba elgiamės visiškai priešingai - tam, kad išvengtume tų pačių situacij. Tuo tarpu, išgydytą traumą žmogus vertina be didesnių emocijų, tiesiog kaip praeityje patirtus įvykius,“ – teigia Julius.
Vaikystės psichologinės traumos
Kodėl vaikystės periodas toks gausus psichologinių traumų? Juk per gyvenimą patiriame daug įvykių, kodėl būtent vaikystės traumos tokios ryškios ir įsimintinos?
„Jeigu mažas vaikas įsipjauna ar kitaip susižaloja, tai turi didesnes pasekmes nei suaugusiam žmogui. Pirmiausia fiziškai vaiko organizmas nėra tiek prisitaikęs: ne toks stiprus raumenynas, silpnesni kaulai, lėtesnė koordinacija.
Lygiai taip pat ir psichologijoje: augdamas vaikas turi tam tikrus įveikos ir apsaugos mechanizmus. Kuo vaikas vyresnis ir sąmoningesnis, tuo jam lengviau susitvarkyti su kylančiais psichologiniais iššūkiais.
Vaikystėje patiriame daugybę nemalonių situacijų, bet nebūtinai jos visos virs traumomis.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad žmonės, skirtingai nei dauguma žinduolių, dar labai ilgą laiką auga, jau būdami ne mamos įsčiose. Ir iki kol vaikui sukaks 2 – 3 metai, tėvai yra atsakingi, kad vaikas būtų apsaugotas. Būtent pirmuosius 3 metus itin aktyviai formuojasi vaiko smegenys, tad bet kokie potyriai gali palikti gilesnį įspaudą.
Toje pačioje šeimoje augantys vaikai arba panašaus amžiaus vaikai labai skirtingai suvokia pasaulį ir nebūtinai turės tokias pačias traumas. Vaikystės trauma nėra patirtis, kuri visus veiktų vienodai.
Kaip ir minėjau, tai negebėjimas „perdirbti“ įvykių savo viduje, tad vienas vaikas gali būti labiau adaptavęsis, nei kitas. Tarkim, vienas vaikas labiau ekstravertiškas – savo jausmus iškalba, išžaidžia, išpiešia. Kitas labiau intravertas - laiko savyje, negali su niekuo apie tai pasidalinti iki kol jo nepaklausia.
Vienas iš svarbiausių aspektų, kodėl trauma žmogų taip stipriai paveikia, yra tai, jog jis neturi galimybės pasidalinti savo patirtimi.
Neturi žmogaus, kuris suprastų, ką jis jaučia ir į jo jausmus atlieptų. Vaikystės traumos gydymas yra tiesiog daugybės kartų kalbėjimas apie tą situaciją, gilinantis į detales, vis labiau suprantant savo jausmus, nebėgant nuo jų ir nesislepiant.
Tėvai turi būti geriausi vaiko draugai, jie turi mumis pasitikėti besąlygiškai, kad galėtų kalbėtis apie viską. Apie tai, kas vyksta mokykloje, apie nesėkmes, jausmus, draugus, seksą, narkotikus.
Jie turi jaustis saugūs apie viską su mumis diskutuoti. Ir jeigu vaikas turės traumuojančią patirtį, mes galėsime apie tai pasikalbėti. Nes juk traumuojančios patirtys kyla ne vien dėl tėvų. Vaiko aplinkoje yra ir kiti šeimos nariai, draugai, mokykla, užklasinė veikla,“ – dalinasi psichologas.
Dažniausios vaikų psichologinės traumos, dėl kurių tėvai nerimauja
„Mūsų tėvystės platformoje paskelbus apie pokalbį šia tema, sulaukėme didžiulio tėvų klausimų kiekio. Akivaizdu, kad tema tikrai aktuali. Sugrupavau pagrindinius aspektus, dėl kurių tėvai nerimauja. Aptarkime kiekvieną iš jų,“ – sako Dovilė.
1. Vaikų atsiskyrimas nuo tėvų. Vaikų išleidimas į darželį, palikimas pas senelius, netikėtas mamos patekimus į ligoninę, išvykimas į komandiruotes ir panašiai.
„Traumos yra mūsų gyvenimo pasekmė. Jei negyventume, traumų nebūtų. Svarbiausia yra suprasti, kad jeigu tėvai nesugeba pasirūpinti savimi, tuomet vaiku jie taip pat nepasirūpins. Tarkim, mama nesigula į ligonę, bijodama sutraumuoti savo vaiką. Jeigu vaikas bus saugioje aplinkoje, ta situacija jo gali net ir netraumuoti. O jeigu ir sutraumuos, gerokai didesnė vaikystės trauma mažyliui būtų serganti ar mirusi mama. Tad šiose situacijose reikia pasverti, kuri iš dviejų blogybių mažesnė.
Kitas dalykas – aplinka, kurioje vaikas auga, yra ne tik mama. Dar galbūt yra tėtis, broliai ar sesės, seneliai. Svarbu, kad aplinka būtų palaikanti ir padėtų vaikui išbūti su tomis emocijomis ar nerimu, jog mamos nėra šalia.
Mūsų tikslas nėra 100 procentų apsaugoti vaiką nuo gyvenimo patirčių. Tai tiesiog neįmanoma.
Jeigu auginsime vaiką „šiltnamio sąlygomis“, išėjus į gyvenimą jam bus sunku.
Nes susidūrus su bet kokiais sunkumais, jis nežinos, kaip su tuo tvarkytis.
Svarbiau, kaip mes su tomis probleminėmis situacijomis tvarkomės. Kaip elgiamės ir reaguojame joms vykstant? Ką darome joms įvykus? Kaip mes komunikuojame su savo vaiku? Neveltui yra vaikų psichologai, kurie puikiai dirba savo darbą. Jeigu įvyko manomai traumuojanti situacija, ne problema pirmiausia pačiai mamai nueiti pasikalbėti su vaikų psichologu, gauti patarimų, kaip su tokia situacija tvarkytis,“ – savo patirtimi dalinasi Julius.
2. Vaikų patirtys ligoninėse. Operacijos, statomi kateteriai, imamas kraujas. Po tokių patirčių sutrikęs vaikų miegas, gydytojų baimė, tėvų baimė toliau tęsti reikalingas procedūras.
„Tokiose situacijose tikrai verta pasikalbėti su vaikų psichologu, gauti palaikymą, galbūt patį vaiką nuvesti vizitui. Kitas aspektas - pačių tėvų reakcija į situaciją. Kaip jie reaguoja? Ką kalba vaikui? Kaip elgiasi prieš, per, po to traumuojančio įvykio?
Labai mažam vaikui nepaaiškinsime, jog jis serga ir mes tai darome tam, kad jis pasveiktų. Tuo atveju, jam svarbiau pats palaikymo procesas. O su vyresniais galime ir pasikalbėti, paaiškinti. Tačiau pirmiau mums patiems reikia suprasti, kad neįmanoma vaikų nuo visko apsaugoti, gyvenimas yra visoks.
Turime pradėti nuo savęs, nes vaikai perima mūsų būsenas.
Jei tėvai ramūs, vaikams irgi daug ramiau.
Apskritai, vaikai yra linkę prisiimti atsakomybę už viską, kas vyksta jų pasaulyje. Tad jie ima galvoti, kad yra kalti dėl to, kad susirgo ir dabar jų tėvams yra blogai.
Leiskit vaikams išsikalbėti apie jų sudėtingas situacijas, taip vyksta trauminių patirčių integracija. Tuo pačiu vaikas pajaučia, kad jūs klausotės ir suprantate jo emocijas. Jis jaučia, kad nėra vienas, kad kažkas juo rūpinasi ir pasirūpins ateityje. Jis gali daugybę kartų pasakoti apie buvusią situaciją, tokiu būdu jis išsikalba ir jam palengvėja.
Tėvai neretai patys bijodami reaguoja taip, tarsi nieko nevyktų, tarsi nebūtų nieko blogo nutikę. Vietoj to derėtų sakyti „aš suprantu, kad tu bijai. Aš būsiu šalia ir palaikysiu už rankos“. Tuomet vaikui daug lengviau, net jeigu jis bijo. Jis supranta, kad šalia yra artimas žmogus, kuris padeda praeiti per sudėtingą situaciją,“ – pataria Julius.
3. Buitinės situacijos. Vaikas verkia plaunat galvą, valantis dantis, nenorint rengtis ar autis batukų.
„Vėl gi pati svarbiausia yra mūsų reakcija. Jeigu vaikas verkia, o mes bandome kažkaip susitarti, kuo ramiau reaguoti ir mažiau pykti, tai nėra traumavimas. Vaikai turi savo aiškias ribas, jie žino ko nori ir ko nenori. Ypač kūdikiai, kai tiesiog spjauna lauk tai, kas jiems nepatinka.
Mes skubam į svarbų susitikimą, juos skubiname rengtis, tačiau pamirštame, kad jie neturi laiko ir svarbos suvokimo. Tokiais atvejais mes brėžiame ribą ir sakome, kad tai yra svarbu. Kad mes turime tai daryti, nori to ar nenori. Tokiu būdu jie išmoksta ir supranta, kad yra ne tik jų ribos, bet ir tėvų.
Kaip mes valome vaiko dantis? Pykdami ar priimdami tai, kad jam tai nemalonu. Sakydami, kad tai yra tiesiog per daug svarbu, kad negalime to nedaryti. Tokiu būdu vaikai gauna savo emocijų atspindį ir mokosi empatijos. Supranta, kas vadinama liūdesiu ar kaip atrodo, kai pyksta tėvai, draugai ar aš pats.
Jeigu ši emocinė dalis praleidžiama, vaikas praranda galimybę emociniam ryšiui suaugus. Emocinis apleistumas yra labai paplitusi trauma. Tėvai kaip ir rūpinasi vaiku, bet neatliepia į jo emocinių poreikių, nes nemoka ir nežino kaip. Todėl, kad neretai į jų pačių poreikius vaikystėje nebuvo atliepta,“ – teigia psichologas.
Tėvų vaikystės traumos
„Visi tėvai savo vaikystėje patyrė traumų. Taip, kaip nėra idealiai sveikų žmonių, taip ir nėra žmonių, kurie per savo gyvenimą nebūtų patyrę kažkokių traumuojančių įvykių. Tik ne visos patirtos traumos pasireiškia. Jeigu nėra impulso, kuris išprovokuotų, galima pragyventi visą gyvenimą ir nežinoti, kad vaikystės traumą turime. Jeigu impulsas suveikia, traumos mechanizmas pradeda veikti,“ – dalinasi psichologas.
„Ar dėl to vaikų gimimas išprovokuoja mumyse tiek daug skirtingų jausmų? Ar taip pasireiškia mūsų pačių vaikystės traumos?“ – teiraujasi Dovilė.
„Tikrai taip. Tėvystė - visomis prasmėmis gyvenimą apverčiantis įvykis. Yra daugybė faktorių, kurie keičiasi: transformuojasi moterų psichika ir fizinis kūnas; pats gimdymo procesas gali būti traumuojantis; pasikeičia atsakomybė ir šeimos dinamika. Tai reikšmingas įvykis, kuris gali išprovokuoti daug asociacijų.
Vaikai yra savotiškas mūsų atspindys. Ir jeigu mus traumavę vaikystės įvykiai nutiko tam tikro amžiaus, tuomet, kai mūsų vaikai patampa to pačio amžiaus, mums iškyla atsiminimų vaizdiniai ar garsai.
Gali būti, kad iki tol tų vaikystės įvykių mes net neatsiminėme. Ir tai neretai gali sukelti neadekvačią mūsų reakciją į tuo metu su mūsų vaikais vykstančią situaciją. Mumyse vyksta psichologinis procesas, kūnas stipriai reaguoja į buvusią trauminę patirtį ir tai gali iššaukti mūsų visai nenorimą ir netikėtai piktą ar netgi agresyvų elgesį,“ – teigia Julius.
„Kokia galimybė integruoti vaikystės traumas, jeigu su jomis užaugome?“ – klausia Dovilė.
„Vaikystės trauma nėra nuosprendis. Psichologinių traumų integracija yra viena iš pagrindinių psichologų ir psichoterapeutų darbo sričių. Yra visa padedanti sistema ir jūs turite galimybę gydytis. Trauminės patirtys kuria mūsų pasaulio supratimą ir įsitikinimus. Jeigu mums tėvai nuolat sakė, kad pasaulis yra pavojingas, mes galime užaugti visko bijodami ir vengdami, nemokėdami priimti pamatuotų rizikų ir kažko gyvenime pasiekti.
Linkiu kuo ramiau žiūrėti į savo tėvystę. Atsiminti savo vaikystę ir pasistengti, kad mūsų vaikai patirtų kuo daugiau to, kas mūsų vaikystėje buvo geriausia ir mažiau to, kad buvo blogiausia,“- užbaigia pokalbį Julius.
Visą pokalbio su Juliumi Tilviku įrašą, kuriame pateikiami išsamūs aptartų situacijų pavyzdžiai, rasite tinklalaidės „Pagarbi tėvystė” epizode „024: Ar aš traumuoju savo vaikus? Pokalbis su Julium Tilviku"
Motinystėje ieškote pagalbos ar paprasčiausiai palaikymo? Prisijunkite į palaikančią mamų ir specialistų bendruomenę „Augančios MES“, kur galite dalintis savo tėvystės džiaugsmais ir sunkumais be gėdos ar kaltės jausmo!
Dovilė Šafranauskė ♡ @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Kodėl susilaukusi vaiko dukra siekia jokiais būdais nebūti tokia, kokia buvo jos mama?
Kaip tėvystė pakeičia gyvenimą: pirmieji metai iš tikrųjų gali išsprogdinti smegenis
Kaip tapus tėvais neprarasti savęs? Pokalbis su tėvystės koučere Renata Cikanaite