Sukilusios vaiko emocijos, arba eilinė diena rojuje su todleriu – dažnai, perlipus į trečius gyvenimo metus, šių emocingų epizodų pradeda tik daugėti (tai visiškai natūralu). Ir tie emocijų protrūkiai skiriasi vienas nuo kito, kas tikrai nepalengvina situacijų!
Tad, visų pirma, atskyrimas, kada vyksta kas, labai padeda greičiau susigaudyti, kaip reaguoti, ką daryti ir koks gi nuotykis čia mūsų nuotykis laukia.
Vienas variantas - vaiko emocijų tyrinėjimas
Kai užkabinęs kokį pojūtį ar emociją, vaikas ją nagrinėja vis susikurdamas situaciją pajautimui dar ir dar. Tai dažnai būna tiesiog kartojamas tas pats veiksmas, žaidžiama ta pati situacija po „n“ kartų iš eilės. Kartu su tuo ir verkimas, pykimas, rėkimas, kad „ne, neleisiu“, kritimas ant žemės ar visos kitos emocinės išraiškos kartojasi vėl ir vėl.
Pirmuosius tris gyvenimo metus vaikai gyvena emocijų pasaulyje ir tik vėliau jų smegenys subręsta pakankamai, kad „įsijungtų“ loginė dalis. Tad pirmieji treji metai skirti vaiko emocijų atradimui, pažinimui, tyrinėjimui, suvokimui bei įvaldymui.
O mažieji tai ir daro - susikurdami situacijas tą patį jausmą išgyventi dar ir dar, bando išjausti, kas čia taip jaučiasi, kur kūne tai jaučiasi, ką aš apie tai manau ir ką su tuo daryti.
Vaikai eksperimentuoja su išraiškos būdais, stebėdami, kurie mums sociume priimtini, o kurie - ne.
Leisdami vaikams laisvai tyrinėti savo emocijas, sudarome jiems sąlygas užaugti emociškai brandžiais žmonėmis.
O ką daryti mums?
Kantriai laukti, prisėsti netoliese, pasiteirauti, gal nori prisiglausti ar apsikabinti, gal reikia pagalbos. Galime ramiai įgarsinti tai, kas vyksta ir ką matome. Tik svarbu palikti vietos abejonėms - nekonstatuoti vaiko jausmų, o labiau teirautis ir klausti. Pvz.: aš matau, tu vis bandai pastatyti bokštą, o jis vis sugriūva. Matau, kad jauti stiprius jausmus, verki, surinki - ar tu jautiesi nusivylęs? O gal liūdnas ar piktas?
Galima pasidalinti ir savo pavyzdžiu - „kai aš supykstu, man padeda suspausti kumščius ir trumpai suurgzti, aš tada nurimstu“. Bet mūsų vaikai neprivalo to priimti sau - skirtingi žmonės, tad skirtingi dalykai jiems pritinka.
Antras dažnai pasitaikantis variantas - trūkinėjantis ryšys
Ilgesnė darbo diena, daugiau namų ruošos, keli filmukai, praleistas pažaidimas kartu ir, žiūrėk, jau pasiveja vaiko emocijų pliūpsnis. Man labai patinka mintis, kad stebint vaiko elgesį, verta žiūrėti, ne ką jis čia dabar daro, bet verčiau pasistengti suprasti, kodėl jis tai daro.
Ir kaip taisyklė labai dažnai zirzimas, tampymas už sijono ar itin greitas susierzinimas, kai viskas netinka, nieko nenori, bet nori kažko, bet „vis tiek ne ir apskritai, mama, išeik!“, mums sufleruoja, kad vaikui neramu ir nesaugu, nes jaučiasi atitolęs nuo mūsų.
Tai sakydamos, kad „vaikai čia savo ožiais tik dėmesio prašosi“, mūsų močiutės ar tetos nėra jau tokios visai neteisios. Tačiau tai nėra blogas dalykas! Atvirkščiai - komunikuodami mums šį savo poreikį, vaikai labai aiškiai pasufleruoja ir sprendimą: kokybiškas laikas kartu.
Tokiose situacijose labai praverčia ryšio žaidimai
Alethos J. Solter knygoje „Prieraišusis žaidimas“ aprašyti prieraišieji žaidimai idealiai tinka ryšiui su vaiku atkurti. Tuo pačiu padeda ir mums patiems nuimti įtampą bei pasijusti geriau. Pasidalinsiu mūsų su dukra dviem mėgstamiausiais!
- Fizinio kontakto žaidimai:
Šiuose prieraišiuosiuose žaidimuose svarbiausia daug apsikabinimų, pasimylavimų ir prisilietimų. Mes žaidžiam gaudynių, kur svarbu pagauti vienas kitą pilnu glėbiu, kartu šokam, dukra šokinėja ant sofos ir krenta, o aš ją gaudau. Mano mylimiausi tai tie švelnesni: „mylu, mylu, spust“, pasiglostinėjimai arba kai ji prašosi pabūti lėliuku mano glėbyje.
Du svarbūs momentai - vengti forsuoto kontakto, pvz. intensyvus kutenimas. Jei vaikas prašo sustoti - sustoti (mokykime vaiką gerbti savo kūno ribas). Ir neatstumti vaiko, jei pats ateina su fizinio kontakto žaidimo poreikiu.
- Bendradarbiavimo žaidimai:
Niekas taip nevienija, kaip bendras tikslas. Mūsų su dukra atveju - pačių iškeptos bandelės ar sausainiai. 😊 Tačiau bendradarbiavimo žaidimai kuo puikiausiai gali vykti ir ne virtuvėje - kartu dedama dėlionė, statomas bokštas, sprendžiama užduotis, piešiamas piešinys ar tvarkomi namai yra tokie patys puikūs bendradarbiavimo žaidimai.
Svarbu - žaidimuose neturi būti konkurencijos ir laimėjimo/pralaimėjimo elemento.
Balandžio 16 dieną turėjome išskirtinę progą susitikti su sąmoningos tėvystės pradininke, knygų „Ašaros ir pykčio priepuoliai“ bei „Prieraišusis žaidimas“ autore dr. Aletha Solter susitikti gyvai net 4 valandų seminare.
Aletha taip pat sutiko duoti vienintelį tokį Lietuvoje interviu Mylu.lt tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ epizode „031: Apie sąmoningą tėvystę tiesiai iš jos kūrėjos lūpų. Pokalbis su dr. Aletha Solter (anglų k.)“!
- Miglė Rimeikė 🤍 @migle.mazasdidelis
Taip pat skaitykite:
Psichologė Bortkevičienė: gimus mažyliui, santykiai su seneliais (mūsų tėvais) jau kažkokie kitokie
Šiuolaikinė motinystė dažnai kupina nerimo: reikalavimai tokie aukšti, kad jų neįmanoma pasiekti