Mūsų pirmasis tinklalaidės epizodas apie Pagarbią Tėvystę. Ir šiandien pažintis su Pagarbia Tėvyste prasideda nuo to, kaip Pagarbi Tėvystė atėjo į mūsų šeimas, į mūsų gyvenimus ir kokius pasikeitimus atnešė. Pokalbyje dalyvauja gera mano draugė Asta Rudzinskaite, savo šeimoje taip pat gyvenanti Pagarbios Tėvystės idėjomis.
DOVILĖ. Sveiki. Gera susitikti čia, pirmojoje Pagarbios Tėvystės tinklalaidėje. Neretai apie vaikų auginimą viską žinome tol, kol jie iš tiesų ateina į mūsų gyvenimus. O su jais susitikus gali pasirodyti, kad iki tol kauptoje tėvystės kuprinėje saugome visai ne tai, kas rezionuoja su mūsų santykiu, jausmais ir tuo, kokio santykio norime su savo vaikais. Tuomet laikas kelionei. Kelionei, kurioje galime augti kartu su savo vaikais, sukurdami gilų ryšį visam gyvenimui.
Aš, Dovilė, Pagarbi Tėvystė projekto sumanytoja, savo dvimečių dvynukių Sofijos ir Tėjos mama. Aš galiu nesustodama kalbėti apie tai, kaip įsileisti kuo daugiau pagarbos į mūsų santykius su vaikais, ir dalintis praktinėmis situacijomis, kurių mano mažosios mokytojos namuose pažeria daug ir intensyvių.
Rašau straipsnius apie Pagarbios Tėvystės filosofiją, susitinku su tėvais grupėse bei asmeninėse Pagarbios Tėvystės koučingo sesijose. Kita mano aistra – kūdikių miegas. Tai vienas svarbiausių fiziologinių poreikių tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. Ir apie tai mes kalbamės Miego pelyčių skiltyje.
Dabar paprašysiu prisistatyti mano bendrakeleivės ir bendraautorės Pagarbios Tėvystės puslapio – Astos. Labas, Asta.
ASTA. Labas, Dovile. Labai labai ačiū, kad mane pakvietei į šį pokalbį. Tai šiek tiek ir aš prisistatysiu. Aš esu keturių metukų Leilos mama. Prieš tapdama mama labai domėjausi visai kitomis temomis, tarptautinėmis organizacijomis, nevyriausybinėmis, nepelno darbu, darbu su neturtingiausiom pasaulio bendruomenėm, dirbau Afrikoj, Azijoj su projektais ir t.t.
Žodžiu, tėvystė tikrai nebuvo niekur mano radare ir nebuvo kažkas, kas man buvo aktualu. Bet jau prieš tapdami tėvais su vyru žinojom, kad norėjom kuo daugiau praleisti laiko patys augindami savo vaikus, ir aš žinojau, kad aš visa galva pasinersiu į motinystę, kai prasidės šitie pirmieji mūsų pirmos dukrytės gyvenimo metai.
Taigi, kad ir kaip ten būtų su darbais ir mokslais, visada atrodė, kad jie tarsi ranka pasiekiami, ir kad tai visada galima toliau tęsti vėliau gyvenime, bet norėjosi išgyventi būtent tai, kas yra būti su savo dukryte, būt visa galva pasinėrus į motinystę. Ir ėmė keistis temos, kurios mane domina, nepaprastai pradėjo traukti motinystės temos, sąmoningo nėštumo, natūralaus namuose gimdymo temos, prieraišiosios idėjos, taip prasidėjo ir pažintis su Pagarbia Tėvyste.
Žodžiu visas toks, kaip aš galvoju, pašėlusios, laukinės moters išlaisvinimas pačiai savyje ir gimė mano puslapio idėja „Wildish Wonder“ lietuviškai aš išverčiau „Pašėlusiai nuostabu“. Tai tiesiog buvo tokia erdvė kurti tokią kolekcija išgyvenimų, minčių, surinkti autorius ar kažkokias tai temas, kurios labai stipriai rezionavo ir pakeldavo į tokį pašėlusios nuostabos jausmą.
Ir mano puslapis dabar šiek tiek nutilęs dėl to, kad likusios paskutinės dienos ar savaitės iki susitikimo su mūsų antrąją dukryte. Ir tiesiog šitas nėštumas pareikalavo iš manęs tokio gilaus įsiklausymo savyje, ir nesinori nieko labai rašyti ar viešai dalintis išgyvenimais. Bet tikiuosi, kad tęsim toliau mūsų bendradarbiavimą ir pokalbius ir dalinsimės kartu toliau.
D. Bet kas įdomu, kad būtent dėl tavo tinklalapio „Wildish Wonder“ mes iš tiesų ir susitikom. Nes kai mane jau buvo užvaldžiusi ta Pagarbios Tėvystės filosofija, apie kurią aš jau tiesiog nebegalėjau nekalbėti ir norėjau, kad ji taptų žinoma visoje Lietuvoje, netikėtai būtent ir atradau tavo tinklalapį „Wildish Wonder“, kuriame citavai Janet Lansbury straipsnį apie vaikščiojimą, sakydama, kad vaikų nereikia mokyti vaikščioti, kai jie bus pasiruošę, tiesiog tai pradės daryti, taip kaip nutiko ir su tavo Leila.
Pagal tą straipsnį vieną dieną ji tiesiog pradėjo vaikščioti. Ir tada iš tiesų labai labai apsidžiaugiau, nes tai buvo labai nuostabus jausmas, kad radau bendramintę, ir, tiesa, Asta gyvena Ispanijoje, tai nebuvo taip lengva mums susitikti, bet tuoj pat išsiunčiau jai elektroninį laišką ir pasidalinau idėja sukurti Pagarbios tėvystės puslapį. Ir kaip tu sureagavai į tą laišką, ar buvo jis tau netikėtas?
A. Buvo labai labai miela iš tavęs išgirsti ir ypatingai sužinoti, kad mintys, kuriomis dalinausi aš, tarsi surezionavo ir su tavim, nes aš irgi iš dalies tą puslapį pradėjau versti į lietuvių kalbą todėl, kad man atrodė, kad tokios informacijos nebuvo labai gausu. Manau, kad yra daug dabar ir blogų ir idėjų ir tikrai gražių resursų, bet prieš kelis metus, kada aš ieškojau, aš irgi nedaug jos radau. Ir nors ir man atrodo, kad aš tą puslapį rašau daugiau sau, su kažkokiu savo tikslu išreikšt savo mintis, ne tai, kad dalintis informacija ar kažką ten išmokyt kažko, bet jau kurį laiką jaučiau tą tokį norą rast bendraminčių.
Ir nors ir tavo žinutė buvo kaip ir staigmena, bet ir kartu buvo kažkaip labai laukta ir esu labai labai dėkinga, kad mane pakvietei prisidėt prie „Pagarbios Tėvystės“ pradžios ir viso šito kūrimo ir, kaip ir sakiau, tikiuosi, kad neužilgo ir vėl galėsiu aktyviau dalyvaut viso šio gražaus projekto veikloje.
D. Ir pati „Pagarbi Tėvystė“ iš tiesų yra įkvėpta Rie Pagarbios Tėvystės filosofijos, kuri yra pakankamai žinoma JAV, tačiau Lietuvoje apie ją beveik niekas dar nėra girdėjęs.
Ir tai gana įdomu, žinant, kad ši pati filosofija užgimė visai netolimoje nuo mūsų šalyje Vengrijoje, kur po Antro pasaulinio karo žymi pediatrė Emi Pikler tiesiog ir garsėjo savo labai pagarbiu, indivilizuotu požiūriu į kūdikius ir į jų natūralią raidą.
Kas vėliau, beje, tapo pagrindu jos kolegei Magdai Gerber susisteminti ir pristatyti pačią Rie filosofiją.
Angliškai RIE išsispecifikuoja kaip „Resources for infant educarers“ – toks gana klampus pavadinimas tėvystės filosofijai, tai daug smagiau jinai skamba, kaip tiesiog Pagarbios Tėvystės filosofija. Ir, Asta, man labai įdomu, kaip šita filosofija pasiekė tave, kaip tu su ja susipažinai?
A. Pirmieji tokie Pagarbios Tėvystės atgarsiai tai mane pasiekė, kai aš laukiausi savo dukrytės prieš penkis metus, savo pirmojo nėštumo metu. Ir man atrodo, kad buvo mano sesuo, kuri man padavė anglišką žurnalą, kuris vadinosi „Juno“. Tas žurnalas yra toksai skirtas… Jisai nėra konkrečiai, kad būtų susietas su šia filosofija, bet jis yra pilnas straipsnių apie natūralią tėvystę, apie prieraišią tėvystę, apie įvairias temas, susijusias su pagarba vaikams, apie mitybą, apie ekologiją, žodžiu, labai labai plačiai, bet prieina prie…
Tokia alternatyvi tėvystė, jeigu taip būtų galima pavadinti. Ir man, prisimenu, labai labai gilų įspūdį paliko tokie perskaityti konkretūs straipsniai, apie tai, kaip, pavyzdžiui, spręsti konfliktus su paaugliais, ir tokios frazės, kokios buvo panaudotos tame straipsnyje, kaip atsakyti ir kaip išlikti tokios ramybės būsenoje net ir konflikto metu, kaip paklausti, kaip prieiti, kaip suprasti, ką tas tuo metu paauglys ar vaikas sako.
Kitas straipsnis, kuris man irgi labai įsiminė, buvo apie bendradarbiavimą su vaikais, leidžiant jiems pasirinkti, ką jie nori valgyti, kad išmokti gerbti vaikus jų pasirinkimuose, kad kartais jie galbūt sako „aš visai nenoriu valgyti“, ir tai yra puiku, gal jie už valandos norės valgyti, kaip jiems leisti žodžiu patiems reguliuoti savo mitybą, bet vėlgi kažkokiam tokiam sveikatos, sveikos mitybos normose ar kažkas tai tokio.
Žodžiu, tie straipsniai man buvo tokios pirmos sėklytės, kurios pasiliko viduj, kad aha, vis dėlto yra tokia plati tema, tokia plati erdvė, kurios aš visiškai nesuprantu, ir visiškai man tai yra tarsi savo patirty nebuvau to turėjusi. Ir mes su vyru iš tikrųjų dar prieš tikriausiai mano nėštumą, atsimenu, mes šnekėjomės apie tai, kad kada mes, jeigu kada nors turėsim vaikų, kad tokie dalykai, kaip fizinės bausmės ar kažkoks ten manipuliavimas vaiku, kad jeigu tu padarysi taip, tai aš tau duosiu ten saldainį, ar kažkas tokio. Kad mums tai buvo nepriimtina, nes mes to nedarom kaip pora tarpusavy, mes taip nebendraujam ir kad tiesiog ir su vaiku nenorėjosi turėt tokių kažkokių tai kaip ir elgesio kažkokių manierų, ar kaip čia pasakyt.
Ir, žodžiu, kai aš, bet po to pokalbio, aš prisimenu, kad liko toksai viduj, tokia tuščia erdvė, kad aš, gerai aš žinau, ko aš nenoriu daryt, bet aš neįsivaizduoju, kaip galima kitaip daryt, nes aš realiai neturiu pavyzdžių, nei aplink save šeimų, kurios kažkaip elgiasi kitaip, kurios vaikų ten nebaudžia galbūt fiziškai. Pati savo patirty irgi.
Tiesiog buvo kitokia patirtis ir vat liko tokia erdvė, kur nemačiau, kaip tai galima užpildyti. Ir pažintis su Pagarbia Tėvyste prasidėjo, kai Janet Lansbury knygos pateko į mano rankas, kai mano dukrytei buvo penki mėnesiai.
Man viena draugė paskolino abi jos knygas ir aš prisimenu, kad aš jas tiesiog surijau, per, nežinau, gal kokias tris dienas abi knygas ir tiek prisižymėjau, pricitavau, garsiai kartojau ir skaičiau dar kartą ir grįžau iš naujo, ir vyrui skaičiau ir žodžiu visaip kaip, vos ne mintinai, kai kurias dalis išmokau. Man taip rezonavo ir tai buvo tarsi tie atsakymai į visus tuos klausimus, kuriuos turėjau. Ir kas įdomiausia, tai kad tai nebuvo vien tik teorija, kad nuo to ir prasidėjo, kad pritaikant visa tai, aš pamačiau, kaip tai praktiškai viską keičia ir kaip tai tinka mums. Tai va, tokia mūsų istorija, kaip mes atradom.
D. Žinai, mano patirtis buvo labai labai panaši, tik man į rankas papuolė Magdos Gerber knyga „Your Self-Confident Baby“ , lietuviškai verčiant, „Savimi pasitikintis kūdikis“, kurią skaitydama, aš beveik irgi kiekviena pastraipą citavau vyrui ir sakiau „Taigi čia tiesiog yra viskas, tiesiog taip kaip turi būti“. Ir atrodė, kad tie dalykai, apie kuriuos Magda kalbėjo savo knygoje, tokie labai buvo paprasti ir tokie, atrodė, savaime suprantami, bet tada mes su vyru kažkaip vienas į kitą irgi pasižiūrėjom ir sakom, ar mes taip elgiamės. Nu ne. Nes tai buvo, tai atrodo tiesiog taip labai teisinga, bet tuo pačiu labai labai neįprasta.
Ir kai iš tikrųjų pradėjom taikyti praktikoje tam tikras Pagarbios Tėvystės tas praktikas, tai dažnai pagaudavom save, kad jaučiamės labai labai nenatūraliai, nes vis dėlto užtruko šiek tiek laiko pakeisti tas įsisenėjusias automatines reakcijas ir tikrai sąmoningai būti su vaikais.
Sulėtinti tempą buvo tikriausiai didžiausia, pirmoji ir didelė užduotis, kaip visą tai su vaikais daryti tiesiog lėčiau, kaip sulaukti jų atsakymo, jeigu paklausi, ar gali padėti, tarkim, prakišti ranką per rankovę, ir iš tikrųjų sulaukti jų atsakymo. Ir kas nuostabiausia – jie iš tiesų atsako, bet tol, kol apie tai nežinai ir galbūt nežinai, ko ieškoti, net nežinai, kad tai egzistuoja tam tikra prasme. Man galbūt toksai net įšūkis buvo truputėlį aplinkinių reakcijos į šitą tėvystės filosofiją, nes aš ir pati dar mokiausi ir daug dalykų dar tam mokymosi procese, ir kai jame esi, dar sulaukti aplinkinių abejonių arba reakcijų, kad ,,Nu, jūs čia kažkaip keistai, o kam visa ta?“
Tai tiesiog mane kažkaip tai truputėlį išmušinėdavo tai, nes galbūt nesijaučiau dar tiek giliai toje filosofijoje. Šiandien jau bet koks komentaras man turbūt sukeltų šypseną, nes aš tikrai žinau, dėl ko aš tai darau, kokia viso to prasmė, ir matau tiesiog begaliniai didelius pokyčius, kurie vyksta mūsų gyvenime. Tai tas yra irgi įdomu, kad atsiranda tas toks pasitikėjimas didesnis ir savim, ir šita filosofija. O kaip tau, ar teko kada susidurti su tokiais abejojančiais, ar kažkokiais komentuojančiais tavo tėvystės stilių?
A. Iš tikrųjų, tai nuostabos ir pastebėjimų tai esu sulaukusi įvairiomis temomis per visą savo motinystės kelionę ir čia jau pradedant nuo to, kad aš niekada nelaikiau nėštumo kažkokia liga, ar labai ten ypatingu medicininių intervencijų reikalaujančia būsena tad, nes, pavyzdžiui, mano nėštumai abudu buvo gana tokie laisvi, nepririšti prie jokių gydytojų patarimų ar priežiūros.
Mūsų pirma dukrytė gimė namuose ir dabar planuojam, tokią pačią intenciją turim ir antrajam gimdymui. Pirmą dukrytę labai ilgai maitinau krūtim, kas irgi ne visiems yra įprasta ir suprantama, taip kad tokių temų, kuriose jausčiausi kažkokia kitokia, yra labai daug, bet atėjo iš labai gilaus, tokios labai gilios vidinės intuicijos ir kažkaip, lygiai kaip tu ir sakai, kuo pats tvirčiau jautiesi tuose savo pasirinkimuose, tai tuo mažiau tie komentarai veikia ir galbūt net jie kartais, juos išgirsti visiškai kitaip, ne taip, kaip kažkokį tai priekaištą, ar kažkokią kritiką, bet kaip kažkieno tikrai norą kartais sužinot ar norą suprast, kodėl tu darai kažką tokio visiškai kitokio ar neįprasto.
Taip kad iš tikrųjų kartais netgi sulaukiu tokių mielų komentarų, kartais kažkas, kas daugiau turi laiko, praleidžia daugiau laiko su manimi. Ir, pavyzdžiui, mano dukrytė kad kažkaip taip gana pozityviai pakomentuoja kažką, kad koks įdomus ryšys, kaip įdomu stebėti, kaip jūs bendraujat, ar kaip jūs įprastai kažkokioj tai situacijoj pasielgiat.
Bet iš tikrųjų, tai pačioj pradžioj mūsų tėvystės, motinystės kelionėj mes su vyru tokį dalyką iškrėtėm, tiksliau tai, aišku, aš buvau iniciatorė, ir prisiskaičiusi visų tų knygų Pagarbios Tėvystės, man kilo tokia idėja, labai toks didelis poreikis netgi, sakykim, išreikšti visą tą kažkaip tai savo šeimoms. Iš tikrųjų – abudu turim labai pagarbius tėvus, tikrai labai gerą ryšį su artimiausiais šeimos nariais, bet tarsi norėjosi su jais pasidalinti, kaip kad mes turim idėjas, kurios mums yra labai svarbios, ir kai būsim kartu, ypatingai, kai daugiau laiko praleisim kartu per ten labai ilgas atostogas, žodžiu, norėjom perteikti savo pagrindines kažkokias tai tėvystės ir filosofijos idėjas.
Aš prisimenu, kad surašiau tokį kaip savo tėvystės manifestą. Jisai vadinosi, žodžiu, dokumentas, kuriam… Dokumentas taip labai oficialiai skamba, bet tai išraiška viso to, kas mums yra labai svarbu. Ir tai buvo daug pagautų idėjų iš Pagarbios Tėvystės filosofijos, tokių kaip laisvas judesys, kaip pagarba vaikui, kaip perspėjimas jos prieš kažkam vykstant, tai ypatingai, kas viskas yra susiję su jos kūnu, kad prieš ją, jeigu jis, vaikas, rodo, kad jisai nenori būti čia, tai mąstai, visiškai nesvarbu, kiek tu dešimtmečių lauki, kad būtum seneliu, neturi teisės ten pulti jos bučiuoti, jeigu jinai tikrai rodo, kad to nenori.
Ir kad daug tokių įvairių temų susijusių su šita filosofija, nuo jos kūno pajautimo iki kaip su ja šnekama, kad visiškai nebuvo reikalo su ja šnekėti kaip su kažkokia ten, kuri nieko nesupranta, o tiesiog šnekėti normaliai, kaip šnekėtum su bet kuriuo žmogum, kurį tu gerbi, gal tik trupučiuką lėčiau. Žodžiu, daug tokių dalykų, kuriuos norėjom perteikti, kažkaip susisteminti tą, ką buvom skaitę, ir nesitikėjom, kad jie puls patys ten studijuot ir skaityt.
Ir buvo įdomu dėl to, kad kaip ir nebuvo tokios kaip ir… kažkokios labai atmetimo reakcijos nebuvo, jie tiesiog perskaitė, gal paskui buvo situacijų, kaip ir mes esam su tavim šnekėjusios, Dovile, kad kažkaip sulaukiau kažkokių tai vėliau dalykų, kaip ten buvo, kad jūs neleidot, kad jūsų vaiką ten pakeltumėm, aš ne tai, kad neleidau, tiesiog leidau vaikui pačiam tau pasakyti, ar jisai nori būti pakeltas, ar ne.
Bet šiaip iš tikrųjų tai, kaip ir sakiau, tai tą patį, ką tu sakai, pakartoju, kad kuo tu pats tvirčiau matai, kad tos idėjos iš tikrųjų visiškai, visiškai keičia tą ryšį su vaikais, tai tiesiog tuo mažiau vietos lieka kitų nuomonei ar kitų komentarams, ir jie tikrai nebetampa tokie svarbūs.
D. Iš tiesų tikrai taip! Ir man tiesiog labai smalsu, tiesiog juokinga, gal, nežinau, smagu, kad turbūt ta Pagarbi Tėvystė kažkaip panašiai veikia žmones, nes aš lygiai taip pat ja susižavėjusi, prisėdau ir rašiau tokį referatą, galima sakyti, santrauką mūsų šeimoms – močiutėms, seneliui, auklei, kaip mes norėtume, kad jie elgtųsi su mūsų vaikais.
Nes iš tiesų mūsų seneliai neskaito angliškai, tai tikėtis, kad jie tai kažkaip susipažins su šita filosofija, buvo tiesiog nerealu. Ir tiesiog atsisėdau ir padariau tokį didelį darbą ir pristačiau jį visiems perskaitymui ir, turiu pripažinti, kad reakcija tokia, jinai nebuvo atvirai priešiška, bet dabar, kai žiūriu atgal, tai manau, kad aš tikrai labai paskubėjau.
Ir tiesiog iš to didelio entuziazmo vienu metu labai daug informacijos ir labai daug instukcijų, bet pritrūko man galbūt tokio iš tikrųjų priėjimo minkštesnio ir paaiškinimo, kokia gi viso to prasmė, ką mes norime duoti savo vaikams ir kodėl tai yra svarbu. Nes vien tik tai pačios instrukcijos pasakyti vaikui, prieš jį paimant, arba nebučiuoti jo, jeigu vaikas nenori, kaip ir tokios pakimba ore, jeigu mes nežinome to ilgalaikio poveikio, kad vaiko santykio kūrimo su jo kūnu, jo asmeninių ribų nustatymo.
Tai yra labai labai svarbu suaugusiam žmogui, ne tam vaikui šiandien, bet tada, kai jis bus suaugęs.
Ir iš tikrųjų tokia tėvystė, toksai ilgalaikis labai kažkaip gaunasi projektas, mes šiandieną auginame, šiandien darome kažkokius dalykus, kurie poveikį turės tam suaugusiam žmogui, galbūt po dvidešiemties – trisdešimties metų.
Tai tokia labai labai jau tolima investicija gaunasi. Ir iš tiesų, kai suvokiau, kad tas mano priėjimas su tuo visu referatu buvo gal tiesiog per daug tiesmukas, aš nusprendžiau, kad turi tai įrodyti tiesiog savo pavyzdžiu. Ir tai buvo ženkliai turbūt geresnis ir teisingesnis sprendimas, nes tada, kai aš ir mano vyras elgėmės su vaikais pagarbiai, tiesiog nejučia mūsų seneliai, auklės ėmė kopijuoti šitą elgesį.
Ir šiandien, kai aš žiūriu į tą santykį, jame tikrai yra labai labai daug pokyčių, lyginant su tokia, pavadinkime tai tradicine tėvyste. Tai man labai labai gražu, kai močiutė iš tikrųjų leidžia vaikams išreikšti emocijas, jų neslopindama, tai tiesiog man širdis džiaugiasi tai matant, kas visai nėra taip jau įprasta ir taip jau savaime suprantama bent jau Lietuvoje, tai iš tikrųjų ne.
Bet kas dar labai įdomu, kad vis besidomint ir vis giliau lendant į Pagarbią Tėvystę, nejučiom kažkaip taip ėmė daryti ir mano santykiams su kitais žmonėmis. Ir toks, nu toks savotiškas malonus šalutinis efektas. Net ne tik su žmonėmis, net mano santykiui su kate. Mes turim katę ir aš kažkada pagavau save valydama jos užtraiškanojusias akis, kad aš labai tiksliai jai aiškinu, kad dabar aš prisiliesiu prie tavo akyčių, aš pavalysiu, tai ilgai netruks ir t.t. Ir tai buvo tiesiog toksai, man toks labai malonus šitas efektas yra. Nežinau, gal ir tu turi tokių momentų, kad pagauni save pasikeitusiam elgesy.
A. Tikrai taip, tikrai galiu paliūdyti, kad iš tikrųjų tai bet kas manau gyvenime, kur sukaupiam dėmesį, ten prasideda kažkokia kūryba ar augimas. Taip kad jeigu savo dėmesį sukaupi į tokį dalyką, kaip pagarbą, tai Pagarbi Tėvystė nereiškia, kad pagarba yra nukreipta tik tai į vaiką.
Man atrodo, tai visa tai pradeda tapti tokia platesne filosofija, kad yra pagarba ir vaikui, bet yra pagarba, kuri pradeda augti ir pagarbai sau dėl to, kad dauguma pokalbių, kuriuos turi su savo vaikais, ar ten bandydamas, kaip tu sakai, ar nustatyt kažkokią ribą, ar apie pačios savo kūną, kad aš dabar nenoriu, kad tu ant manęs liptum, gal kad normaliai man ir visai patinka, kaip tu įsitaisai man ant kelių, bet va šią sekundę aš jaučiuosi labai pavargusi ir tiesiog šią akimirką to nenoriu.
Tai yra pagarba sau, kažkuria prasme tiesiog išreikšti tą poreikį ar nenorą be jokių užuolankų, tiesiai šviesiai su vaiku paprastai, be jokių pykčių, be jokių kažkokių neigiamų emocijų.
Bet kartu auga ir pagarba vyrui, bent jau aš pastebėjau, kažkaip vyrui kaip tėvui, kad aš suprantu, kad ir kiek aš jam becituočiau knygų ar beskaitytumėm tas pačias knygas, jisai visą laiką turės kitokį ryšį su dukra, nes jie turi savo santykį ir jie susitaria savaip ir galbūt tai nevisada taip tiksliai seka ten kažkokią tai idėja, kaip aš manau, kad jinai turėtų būti sekama, bet, nepaisant to, jie turi pagarbų ryšį tarpusavy ir jie puikiai sutaria ir susitaria. Ir dar platesne prasme ta pagarba (aš pati pastebėjau), kad išauga iki to, kad, aš pastebėjau, kad galiu gerbti ir tėvus, kurie visiškai nesidalina panašia filosofija, kad tėvus, kurie visiškai kitaip augina vaikus ir kur aš visiškai visiškai galbūt nepritariu metodams ar kažkiom idėjom.
Bet tai nereiškia, kad aš negaliu jų gerbti kaip žmonių, jie tiesiog gyvena taip, kaip ir tu minėjai pradžioj, kad aš niekada negaliu žinoti, ką jie dar turi savo asmeniniuose gyvenimuose, ar kokia yra jų istorija ir patirtis ir t.t.
Tai tikrai tikrai tikrai galiu paliūdyti tai, kad Pagarbi Tėvystė tai nėra tiktai kažkokia teorija, kuri čia tiktais skamba gražiai ir yra nukreipta, kad užauginti kažkokius ten vaikus. Bet kad tai yra daug platenė, kad tai yra tiesiog… Pagarba pradeda augti visose srityse gyvenime, bent jau mano tokia patirtis irgi.
D. Aš tai tiktai galėčiau tau pritarti ir man net (kartais pagalvoju) net ir mes pačios, mes labai iš tiesų su Asta esam labai labai skirtingos. Aš tokia labiau visokių teorijų, sistemų gerbėja, man svarbu labai tokie loginiai atsakymai, o Asta labai dažnai mane paskatina vis dėlto įsiklausyti į tą tokį vidinį vedimą ir, galbūt, net pagalvoti apie tai, kad teorijos ne visada paaiškina tai yra dalykus, kuriuos galime tik išjausti.
Taip kad ir mes, turbūt, galėtume rasti labai daug temų, kur turėtume skirtingas nuomones, bet anaiptol tai mums visiškai netrugdo, ir aš kiekvieną kartą su tavim kalbėdamasi jaučiu, kad mano tiesiog žinojimas kažkaip prasiplečia, jis, atrodo, įgauna kažkokių naujų spalvų ir, nežinau, ar tai tiesiog mūsų Pagarbi tėvystė padeda mums megzti tą pagarbų santykį, ir netgi iš tikrųjų diskutuoti apie temas, kur mes turim tikrai kardinaliai skirtingas nuomones, bet mes gebam viena į kitą įsiklausyti ir taip tiesiog ir praturtinti viena kitą tam tikra prasme.
A. Tikrai tikrai taip.
D. Ir mes dažnai iš tikrųjų su Asta padiskutuojam apie tai, kaip auginti, apie vaikų tą auklėjimą arba kažkokius tai niuansus ir netgi, galima sakyti, truputėlį ir pasitariam, nes Leila yra vyresnė negu mano mergaitės, tai Asta turi daugiau patirties tame amžiaus etape, kuriame yra dabar šiuo metu mano Sofija ir Tėja. Nes vis tik tenka pripažinti, nors kartą sulaukiau tokio klausimo, nuostabos klausimo, kad vaikai auginami pagal Pagarbios Tėvystės filosofiją, jie turėtų būti kažkokie tai geresni, ramesni, paklusnesni, bet tiesa yra tokia, kad jie yra tiesiog vaikai, ir keičiasi mūsų santykis su jais, bet patys vaikai, tam tikra prasme jie nesikeičia, jie tiesiog yra vaikai ir jie daro dalykus, kurie yra būdingi jų amžiui.
Mes taip pat turim tam tikrus iššūkius ir tikrai dėl to, kad mes vadovaujamės šia tėvystės filosofija, nėra viskas tiesiog gražu ir rožiniai. Bet kas pasikeičia, Asta – mūsų reakcijos?
A. Aš manau, kad iš tikrųjų tai labai sunku atsakyti į tokius klausimus, kaip būtų, jeigu tu augintum savo vaikus kitaip, ar jie būtų kažkokie kitokie vaikai, ar tokie patys kaip dabar. Nes visos tos tokios hipotezės, kur išsiskiria du keliai ir tiesiog neįmanoma jų palyginti dėl to, kad jie yra du skirtingi keliai. Ir netgi vaikai visada yra skirtingi jau nepaisant to, kaip mes vienodai ten juos auginam. Tai va, labai įdomu bus išgirsti, Dovile, kaip atrodo auginti identiškas dvynes ir kaip atrodo visa ta situacija. Aš manau, kad tai tikrai visada yra taip, kaip yra – ir tiesiog labai sunku patikrinti, o kaip būtų, jeigu būtų kažkaip kitaip, ar ne?
D. Iš tiesų aš tai tik norėjau pritarti, kad vaikai iš tiesų visi yra labai labai skirtingi. Ir toj pačioj šeimoj augdami du vaikai – jie yra visiškai skirtingos asmenybės. Ir mano atveju, tarkim, aš auginu identiškas dvynes, jos yra absoliučiai skirtingos daugelyje dalykų, jau nekalbant apie tokius objektyvius dalykus kaip, pavyzdžiui, jos skirtingai miega, jų skirtingi prioritetai, ką jos norės valgyti visiškai kartais nesutampa.
Bet skiriasi netgi kaip jos išgyvena tam tikras situacijas, kaip jos išgyvena tam tikras emocijas, kaip jos susipažįsta su daiktais, kai, sakysim, mano Sofija yra labiau kinestetinio tokio būdo, jinai viską apglosto, apžiūri, paliečia, išliečia, o Tėja – jinai viską nori išardyti, jinai pažiūrėti, kaip tai veikia.
Tai bet vėlgi, aš galvoju, ar aš tikrai būčiau tai pastebėjusi, jeigu nebūčiau turėjusi tokio labai magiško ir labai galingo Pagarbios Tėvystės įrankio, kaip jautrus stebėjimas, t.y. stebėjimas be išankstinių nuomonių, be išankstinės nuomonės, kad mano identiškos dvynės turi būti vienodos, kad jos turi vienodai rengtis ir joms turi patikti vienodas maistas ir galų gale bandyti jas privesti iki to vienodumo. Vėlgi, bet čia, aišku, grįžtant prie to, ką ir tu sakei, nieks nežino, kas būtų, jeigu būtų.
A. Dar tik tą patį norėjau pritarti ir tiesiog pasakyti, kad, kaip ir tu sakai, galbūt, tokia filosofija duoda pagrindą tau keistis, ar man keistis, mums, kaip tėvams keistis. Kodėl mes kažkaip žiūrim ir ieškom, kokie tie vaikai yra vienokie ar kitokie, kai galbūt yra tiek daug dalykų, kur mes esam visiškai kitokie tėvai, kur išgyvenam tas situacijas visiškai kitaip negu išgyventumėm neturėdami šių idėjų pagrindo, kaip, pavyzdžiui, aš pati pastebiu, kad mano duktė, kuri yra gana panaši, kažkuria prasme jos emocinis pasaulis labai dažnai primena tai, ką aš išgyvenau, kai buvau jos amžiaus, ir netgi būna, kad jinai išgyvena identiškas situacijas, kur jinai, tarkim, kažkuo ten dėl kažko supyksta ar susijaudina, ir aš prisimenu, kad man lygiai taip pačiai buvo, ir netgi lygiai su tokiu pačiu objektu ar kalbant su savo mama ar su savo tėčiu.
Bet kad vietoj to, kad reagavus taip, kaip reaguočiau iš impulso, taip, kaip kažkas ten įvyko prieš trisdešimt penkis metus ar kiek, aš galiu dabar visiškai kitaip tokią pauzę, įterpt pauzę ir reaguot iš dabartinės perspektyvos, ir reaguot pagarbiai, ir duot jai tai, ko aš manau, kad jai toj situacijoj reikia. Taip kad aš manau, kad Pagarbi Tėvystė tikrai turi įtaką vaikams, kur mes tą sužinosim tikriausiai po trisdešimt ar keturiadešimties metų, nes tai atsispindės ryšiuose, kuriuos turim su vaikais, ar jų pačių ryšyje su jų vaikais, bet kartu ir keičia mus, keičia mus kaip tėvus.
Ir kitas dalykas, kas man atrodo labai svarbu, tai tarsi duoda kaip modelį ar ne vaikams, kad kaip pavyzdį, kad jeigu aš noriu, kad vaikas elgųsi pagarbiai, tai kaip aš galiu kitaip jį išmokinti pagarbos, jeigu aš su juo nesielgsiu pagarbiai. Čia taip pačiai, kaip nueiti į biblioteką ir šaukti ant vaiko, kad čia reikia tyliai šnekėti. Tai jeigu reikia tyliai šnekėti, tai tu šnekėk tyliai.
Tai taip man atrodo, kad ir su visais kitais dalykais reikia, galim juos ten bandyti įtikint, ar kad jie išgirstų, ar kad jie elgtųsi dėl to, kad mes taip sakom, bet juk visada lieka labiausiai tai, ką jie mato, mus kaip pavyzdžius, kaip modelius, ir tikrai taip gali tą savyje įtvirtinti, kaip kažkokią tai elgesio normą ar būsena, ar išgyvenimą. Tai va, manau, kad tame yra bent jau man pagrindinė esmė Pagarbios Tėvystės.
D. Taip, iš tikrųjų tas mūsų pokytis ir, sakysim, tos mūsų reakcijos – tai yra tas pirmasis pavyzdys vaikams, kaip reaguoti tam tikrose situacijose, ir, jeigu galvojant apie tą Pagarbios Tėvystės tokią praktinę pusę, tai tikrai ne visada yra lengva išlaikyti ramybę, ne visada yra lengva sureaguoti tinkamai, tarkim, nu namuose dabar pats karščiausias klausimas yra kandžiojimasis. Ir tiesiog pas mus dabar vyksta tarpusavio kandžiojimasis, kartais įkandama yra ir mamai, ir jeigu aš reaguočiau tiesiog iš savo impulso, tai yra begalo stiprus dalykas.
Aš matau, kaip mano vienas vaikas skriaudžia mano kitą vaiką. Viduje labai gali įvykti tam tikras toksai emocijų pliūpsnis didžiulis, nes myli abudu vaikus ir vieną norisi apsaugoti, ir tą kitą irgi myli, tai iš tikrųjų susilaikyti nuo to etikečių klijavimo, kad vienas yra kažkaip vargšas, nes jam įkando, o kitas yra blogas, nes jisai kanda, ir pasinaudoti tiesiog visom Pagarbios Tėvystės praktikom, kurių pirmoji ir yra tai, kad domėtis tuo, kas yra būdinga šitam amžiaus tarpsniui.
Nes žinodama, kad šitame amžiaus tarpsnyje (dabar joms yra du metai trys mėnesiai), tame amžiaus tarpsnyje vaikai kandžiojasi. Nes iš tikrųjų jie turi daugiau emocijų, negu jie gali išreikšti, jie nori pasakyti ir duoti žinoti daugiau, negu jie šiuo metu turi žodžių, negu jie turi daugiau tų visų išraiškos priemonių.
Todėl mano darbas, kaip mamos, tai pirmiausia, aišku, yra blokuoti bet kokį agresijos pasireiškimą, kad jis tiesiog neįvyktų. Jeigu jau man nepavyko jo užblokuoti ir jis vis dėlto įvyko, tai iš tikrųjų išlaikyti tą ramybę, nesuteikti tam veiksmui kažkokios tai papildomos energijos, visuomet paaiškinti, kad galų gale tai yra netinkamas elgesys, įvardinti emocija, jeigu vaikas, matau, kad supyko, nes, tarkim, sesė atėjo ir paėmė knygelę, tai taip tiesiog ir įvardinti, aš matau, kad tu supykai.
Nes iš tikrųjų galima supykti, kai tu skaitai knygelę ir iš tavęs ją paiima, tai yra visiškai natūralu. Tiesiog kąsti neleidžiu, ir tu gali pasakyti sesei stop, prašau atiduoti mano knygelę, arba jeigu jau tikrai labai norisi kąsti, tai va yra kramtukas, į kurį tu gali kąsti, galų gale gali kąsti į pagalvėlę, bet tu negali kąsti kitam žmogui, nesvarbu ar tai tavo sesė, ar tai draugas darželio grupėje, ar dar kažkas, tiesiog tu kitam žmogui negali daryti tokių dalykų. Ir dažnai matau mamų tiesiog grupėse kalbant apie kandžiojimąsi, ir ten yra įvairiausių tokių patarimų, kaip netgi iki tokio lygio, kaip kąsti atgal arba iš tikrųjų bausti vaikus.
Bet vėl grįžtant prie to žinojimo, kad tai yra vaikui vienas iš būdų išreikšti jo emocijas, ir kad jis tiesiog yra mokymosi procese. Tiesiog aš negaliu barti vaiko už tai, ko jisai negeba suvaldyti. Tos įžvalgos, jos man ir leidžia išlikti ramiai toje tikrai labai neramioje situacijoje, tas toksai praktinis pavyzdys apie Pagarbią Tėvystę, kuris vis dėlto kalbant ir akivaizdu, kad jisai vis dėlto prasideda nuo tėvų, nuo mūsų reakcijos, tai ir nuo mūsų to tokio pasikeitimo.
Ir įrodymas, kad vaikai, net ir kuriant tą pagarbų santykį, tikrai turi savo raidos etapui būdingų dalykų, ir tai yra visiškai absoliučiai natūralu, to nereikia visiškai bandyti kažkaip tai dirbtinai pakeisti. O, sakyk, Asta, kaip pas tave, ar jūs turit kokių nors dabar praktinių klausimų ant stalo, kur prisireikia visų tokių Pagarbios Tėvystės įgūdžių?
A. Būtinai pasidalinsiu, Dovile, tik tai dar norėjau pridėt prie to, ką tu pasakei, kad iš tikrųjų tose situacijose, kokią tu apibūdinai su savo mergaitėm, kad tarsi labai svarbu tai, kad tuo, kaip tu reaguoji, tu tiesiog nepriimi to asmeniškai ir kad nepridedi, kaip tu sakei, tos etiketės.
Ta prasme, kad tas vaiko įkandimas, nepriimi to, kad ,,aš esu siaubinga motina“, ar kad aš vaikų, nedaviau jai pusryčių, ar kad ta prasme, neinterpretuoji to, kaip kažkokio tai išpuolio prieš save, ir kad tu nepuoli uždėt etiketės, kad tu esi blogas vaikas dėl to, kad tu įkandai dabar ar kažkas tokio. Nes aš manau, kad tai visose tose situacijose tas toks impulsas yra galbūt to, kad kaip mes buvom auginami, ar kažkas tokio, kad situacijose, kuriose sukyla mūsų vaikų emocijos ir mes, kartais kaip koks veidrodis, norim tarsi iš mūsų pačių emocijos sukyla ir, tarsi, priėmi tą kaip kažkokį iššūkį prieš tave, ar ką aš esu tikrai ten kažkokia bloga mama, ar kad mano vaikas dabar pasakė šitaip ar kitaip.
Mūsų praktinis pavyzdys šiuo metu tai yra tai, kad mes laukiam sesutės atėjimo ir iš tikrųjų labai įdomu stebėt Leilos… Jinai jau vyresnė, jinai keturių metukų, taip,kad labai plačiai gali save išreikšti ir savo visas emocijas gali išreikšt ir žodžiais, bet tai dar nereiškia, kad visas tas emocijų susivaldymas yra puikiai išlavintas, nes iš tikrųjų mes ir suaugusieji nemokam puikiai emocijų lavint. (Oi, toli gražu, toli gražu). Ta prasme, kaip mes išreiškiam jas ir kaip mes susivaldom ar nesusivaldom ten kokio daikto nenumetę ar kažkas tokio. Ir čia tikėtis to iš tokių mažyčių vaikų, manau, kad yra kartais labai labai didelis, kaip sakant, juokingas, toksai juokingas noras tikėtis to iš mažų vaikų. Bet, žodžiu, laukiam sesutės, tai tokių yra buvę labai įdomių situacijų.
Pradedant nuo to, kaip aš pavyzdžiui, man labai įdomi ta tema, kaip vaikai yra iš tikrųjų puikūs saviterapijos meistrai. Kad, jeigu išgyvena kažkokias situacijas, kuriose jiems yra kažkas sunku, ir jie nežino, kaip tvarkytis su emocijom, jie randa būdą, kaip dažnai išreikšt tai, netgi per žaidimus.
Ir, pavyzdžiui, su Leila per praktiškai paskutinius mėnesius mano nėštumo, jinai nuolat žaidžia žaidimus, kuriuose jinai nori arba būti labai mažyte, ten, tarkim, išsitraukia kažkokius rūbelius, kur jinai buvo visai, kad jinai buvo visai dar mažutė, arba ten dar turėjom vieną likusį kažkokį pampersiuką, kažkur tai užmestą vystyklėlį, ir jinai norėjo užsidėt jį ten iš ryto ir vaikščiot pusę dienos su juo. Ar vėl gimti, pavyzdžiui, arba jinai nori, apsimeta, kad jinai yra viščiukas, kuris turi būt pasislėpęs ir iš lukšto išsikala. Ir, žodžiu, tai yra, iš vienos pusės, tokia pirma reakcija, gali būt toksai ,,ką tu čia išsidirbinėji, vaike, tu jau esi keturių metų, mesk į šoną visus tuos per mažus rūbus ir, žodžiu, elkis, pagal savo amžių“.
Bet jeigu tu iš tikrųjų tą vaiką stebi, su tokiu susidomėjimu ir su tokia erdve jam išreikšt ar išgyvent tai, ką jisai nori išgyvent, tu matai, kaip yra tame žaidime užkoduotas nepaprastai gilus savęs, tarsi savęs terapija, ar ne?, savęs gydymas, pasiruošimas (taip, taip) labai dideliam pokyčiui, kurio jinai laukia ir kad jinai į tuos rūbelius tikrai niekada nebeįlys ir kad jau jai niekada nebereikės vystyklėlių, bet jinai tarsi nori dar kartą prisiliest prie tos patirties ir suvokt, kad bus kažkas kitas šeimoj, kuris dabar užims tą vietą, kad jinai tarsi, žodžiu, labai labai įdomu pradėt, va tą tokį, jautrų stebėjimą net ir jų žaidimuose ir taip toliau.
Ir dar vienas pavyzdys tai iš šiandien ryto. Tvarkiausi virtuvėj ir jinai buvo užsiemusi kažkokiu projektu. Leila kažkokią kūrė dovaną, kažką ten karpė su žirklėm kitam kambary, ir aš tiktai girdžiu tokius garsus, tokius nepasitenkinimo garsus, kuriuos jinai reiškia, kai kas nors nepavyksta, žodžiu, kažkokia nesėkmė įvyksta, ir jinai taip supyksta, toks frustracijos išreiškimas, tokiais riaumojimo garsais, ir aš jai pasakiau ,,aš girdžiu, kad tau kažkas nepavyko“, ir tarsi laukiau to, na, ji pasakys, gal jai reikia kažkokios pagalbos.
Ir jinai man parodo, kas jai nepavyksta – kad, žodžiu, į vieną dėžutę netelpa kita dėžutė. Jinai ten bandė ją įspraust ir, žodžiu, niekaip nesigauna. Ir tada sekantis jos komentaras buvo apie tai, kaip reikia, kad tu išjungtum muzika dėl to, kad virtuvėj grojo muzika, ir man nuo jos skauda galva, jos tokai man dar pasakymas dar kartą. Ir paskui sekanti tema – aš kažkaip jai pasakiau, kad sakau ,,gerai, aš pritildysiu tą muzika“, aš pasakiau, kad klausausi jos, nes čia yra muzika, kurios norėčiau klausytis, kai ateis tavo sesutė, ir dėl to aš norėjau pasiklausyti ir man patinka pagal šitą muzika šokti.
Ir staiga tema pasikeičia ir jinai man tas visas emocijas išreiškia tuo, kad savo aš visiškai nenoriu jokios sesutės, kai jinai ateis, žodžiu, mums reikia jos atsikratyti, nes visiškai čia jos nereikia šituose namuose. Ir buvo labai įdomu vėlgi iš tos tokios pusės, kur aš asmeniškai galėjau staiga priimti ir sakyti, bet koks tu esi baisus vaikas.
D. Toks iš karto, atrodo, ,,kaip tu taip galėjai pasakyti?“
A. Teisingai – ,,Ir dar jinai net neatėjus, o tu ją jau nori išmesti. Kaip mes galim jos nemylėti“, ar, žodžiu, ,,kokia tu esi bloga sesė, kad tu dar nesi sesė, bet jau tu tokia“. Ar priimti taip kažkaip asmeniškai, kaip tu čia taip mane, žodžiu, bet tas vėlgi gražu, kad visos tos filosofijos, apie kurias kalbam, kada iš teorijos tampa praktika, kai tu gali padaryti tame pokalbyje sau viduj pauzę ir pajausti, kad tai niekas nenukreipta prieš mane, jos bus puikios sesutės po daug daug daug metų ir t.t., ir kad šią akimirką jinai neišgyvena kažkokį tai netikrumą. Ar tai konkrečiai su ta dėžute, projektu nepavykusi frustracija, ar galbūt kažkokios baimės ar nerimas dėl pokyčių, kurie ateis kartu su ta sesute.
Bet, žodžiu, šią akimirką jai reikėjo išreikšti šitas emocijas, ir įdomiausia tai, kad tada šalia jos atsitūpi ir išklausai, ir pasakai, kad tau šį rytą nepavyko dėžučių įdėti, arba, kad tau atrodo truputį neramu, kad bus sesutė ar ne, arba nepatinka, kai aš klausausi garsiai muzikos. Tas viskas išsisprendžia ir už akimirkos tas vaikas grįžęs vėl į savo žaidimą ir jaučiasi suprastas ir nesijaučia nei kažkokiu blogiečiu, nei ten kažkokiu sesučių nemėgėju ir t.t. Tai va. Tai mūsų tokia praktika šiuo metu.
D. Įsivaizduoju, pas jus dabar turbūt kaip tokia turbūt pagrindinė tema, nes vis tik tai jau labai viskas labai labai viskas arti ir labai viskas greitai. O jau visai visai pabaigai, jau visai baigiant, Asta, jeigu toks vienas vis dėlto svarbiausias dalykas tėvystėje. Kaip tu manai, kas tai galėtų būti?
A. Aš manau, kad kažkaip taip mėgautis. Mes esam šnekėjusios irgi šita tema kažkaip.
D. Taip esam, tikrai esam šnekėję apie tai, ir net tu labai labai gražų straipsnį esi apie tai parašiusi, kuris yra šiame puslapyje, apie tai, kaip mėgautis kiekvienu mažu dalyku.
A. Tikrai, aš manau, kad kaip ir aš visą laiką, ir šitam pokalbyje esu paminėjus, kad kur sutelkiam dėmesį, tai ten ir pridauginam ir prikuriam tos energijos. Taip kad jeigu kažkaip sutelki dėmesį į tas situacijas, kurios yra malonios tėvystėje ar kurios yra lengvos, ar kurios yra tikrai keliančios pasimėgavimą, tai tada, aš manau, kad tik tai tų situacijų daugėja.
Ir iš tikrųjų, dar prie to, tik tai dar vieną pridėčiau tai, kad kažkaip vis tiek sekt savo intuicija, kad ir kaip ten bebūtų, kad ir kokios bebūtų filosofijos ir knygos, ir autorės, ir įžymūs pokalbiai ir kažkas tokio, kad kažkaip vis dėlto atrast, ar tai iš pradžių rezionuoja su tavim viduj ir su tuo, ką tu žinai, kad yra tau tikra ir tikra tam santykiui, kurį tu turi su savo vaiku ir su savim, ir savo šeimoj, ir tik tai tada jau kažkaip…
Bet man atrodo, kad abudu eina labai kartu šalia vienas kito, nes kada kažkaip seki tai, kas iš tikrųjų tau viduj rezionuoja, atsiranda tikrai tikrai gilus mėgavimosi, toks patenkinto pasitenkinimo jausmas, sakykim. Tai va.
D. Aš tikrai labai labai pritariu tavo šitam pasakymui apie mėgavimąsi iš tikrųjų, apie tą mėgavimąsi čia ir dabar, mėgavimąsi tuo, ką mes turim, tai kad galvojant, kad vaikas užaugs, tai tada bus lengviau – bus dar kažkas. Bet iš tikrųjų mėgautis net ir tais, vat tuo, kas yra čia ir dabar, tuo momentu.
Ir aš dar tik tai norėčiau pridėti, kas, man atrodo, dar labai labai svarbu, tai mes šiek tiek ir kalbėjom to pokalbio metu – tai yra balansas, tai yra pagarba, plačiąja prasme. Ir pagarba sau, ir pagarba šeimos poreikiams, ir visa tai tikrai gali susiintegruoti į vieną, visai be kažkokios būtinybės atsisakyt, aukotis ar dar kažką daryt. Tai iš tikrųjų, tas balansas yra įmanomas, ypač jeigu mes ateinam iki jo per tą mėgavimosi prizmę, per tą tiesiog buvimą ir tokį komfortišką tą tokį buvomą toje situacijoje.
Tai ką gi, labai smagu buvo pasikalbėti, labai, tau Asta, ačiū ir lauksim dabar iš tavęs įspūdžių, kaip gi ta „Pagarbi tėvystė“ su naujagime, su mažąja dukrytę, kuri žada greitai ateiti, nes kaip tu ir minėjai, Leilai buvo penki mėnesiai, kai tu sužinojai apie Pagarbią Tėvystę, o dabar, dukrytei atkeliaujant, tu jau turi labai labai daug patirties, tai labai lauksim įspūdžių, kaip gi tas santykis kuriasi iš tikrųjų nuo pat pat pirmosios akimirkos.
A. Labai labai ačiū, Dovile! Tikrai ateina dar viena mokytoja į mano gyvenimą, taip kad manau, dar bus sekantis lygis mokymosi ir dar daug daug dalykų laukia, kur atrodys, kad jau viską žinojau, bet visiškai visiškai reikės vat keisti dar strategiją, nes jinai bus kitoks žmogiukas, su kitokiom emocijom, su kitokiais išgyvenimais ir, žodžiu, kad tikrai laukia labai labai įdomi kelionė. Bet labai, tau, ačiū už pokalbį ir labai labai laukiu mūsų tolesnių bendrų kelio susikirtimų.
D. Tai ačiū tau dar kartą ir gražaus tau likusio laukimo ir nuostabaus susitikimo su savo mergyte.
A. Labai ačiū, Dovile, sėkmės ir šnekėsimės!
D. Iki!
Taip pat klausykite:
002: Pagarbios Tėvystės principai. Su žurnaliste Živile Kropaite-Basiule ir Liudu Basiuliu
007.1: Sąmoningos tėvystės filosofija (Aware parenting). Pokalbis su Rūta Navicke
028: Ypatingas lietuviškos motinystės jausmas. Pokalbis su Egle Lukinaite-Vaičiurgiene
025: Ankstyvojo skaitymo svarba. Pokalbis su Žydre Dargužyte - Černiauske
008: Kalba, pasiekianti vaikus. Pokalbis su Igoriu Vasiliausku