„Iš vaikystės atsinešame klaidingą santykį su maistu”,- sako šio epizodo pašnekovė Indrė Jarašiūnienė, emocinio valgymo konsultantė, valgymo psichologijos ekspertė, „Sveikata ant šakutės” tinklaraščio autorė. Vaikų santykis su maistu - mūsų šiandienos tema.

Šiame episode kalbamės apie tai, kokią įtaką mes, tėvai, galime padaryti, kad šis santykis būtų kuo darnesnis. Informacija tiek kūdikių, tiek paaugusių vaikų tėvams ar netgi tiems, kas niekaip negali suprasti, kodėl šokoladas lentynoje yra stipresnis nei mūsų nusiteikimas atsisakyti saldumynų.

 

Dovilė. Sveiki. Šiandien kalbėsimės apie vieną gyvenimo su vaikais aspektų, kuris kartais sukuria tėvams labai daug įtampos. Gal net dažniau ne tėvams, gal net patiems vaikams. Ir tai yra maistas arba maisto laikas ir vaikų santykis su maistu. Ne, mes nekalbėsime apie tai, kuo maitinti vaikus. Šiandieną kalbėsimės apie tai, kaip padėti vaikams sukurti darnų ryšį su maistu. Tokį, kuris išliktų su jais visą gyvenimą. Todėl kalbinu emocinio valgymo konsultantę, mitybos psichologijos ekspertę, „Sveikata ant šakutės“ tinklaraščio sielą Indrę Jarašiūnienę, kuri be išvardintų profesinių pasiekimų yra ir trejų metų berniuko Vakario mama. Indre, labas, ir turbūt būti mama yra tas didžiausias pasiekimas šiandien dienai?

Indrė. Labas, labas. Taip, tai tikra tiesa. Ačiū labai, kad pakvietei mane sudalyvauti kartu ir, kaip ir kalbėjom prieš tai, sakau, visi tie aukštojo mokslo diplomai prieš motinystę kažkaip nebetenka tos vertės, kai susiduri tokiose situacijose, kur nors apsiverk.

Dovilė. Taip, taip!

Indrė. Ir pas mus dabar kaip tik tas amžius, ta trijų metų krizė, kai galvoju: o kur čia, į ką kreiptis ir ką dabar daryt?

Dovilė. Oi, manau, kad trimečių tėvai tave dabar labai gerai supranta ir užjaučia, ir tikrai yra kartu, nes amžius yra toksai ne iš pačių lengviausių, ne pats lengviausias. Bet ką gi, grįžkime prie maisto. Ir, Indre, jeigu aš teisingai suprantu, į tave kreipiasi suaugę žmonės, kurie turi emocinių valgymo sutrikimų. Trumpai tariant – tai yra žmonės, kurie maistu ramina ne tik alkį, bet tartum paslepia kažkokias emocines problemas. Ar ieškodama tokio elgesio priežasčių, dažnai nukeliauji į jų vaikystę?

Indrė. Tikrai taip. Ir viena iš tų priežasčių, kodėl man kilo mintis šviesti tėvus, dabar ką ypatingai darau kalbėdama apie vaikų santykį su maistu, tai ir kilo iš tos praktikos, kad beveik kiekvieną kartą, kai konsultuoju suaugusius žmones, kurie turi begalę daug žinių, kurie turi motyvacijos kažką keisti, jie netgi turi pakankamai valios kažką pakeisti, susiduria su kažkokiais vidiniais blokais. Tai ir šitoj vietoj jau tada mano pagalba ateina į rankas, kai pradedam spręsti, o iš kur dabar kyla tam tikri dalykai, kodėl visiškai paprastus dalykus, pokyčius kartais labai sunku įgyvendinti?

Ir tai, ką aš pastebėjau per savo praktiką ir ką renku ir sisteminu jau kelis metus, tai yra, kad iš vaikystės atsinešame klaidingą santykį su maistu. Tai būtent ir yra tas, kad būna labai sunku palikti maistą lėkštėje, nes mums dažnai būdavo kartojama suvalgyk viską, negi paliksi.

Dovilė. Taip, taip, negi dabar paliksi.

Indrė. Aha, negi išmesi. Pavalgykim, sumokėjau. Per kaltę tarsi žaidžiama. Paskui tokie dalykai kaip „suvalgyk viską – būsi didelis“. Atrodo, visiškai nekaltas pasakymas ir mum tai yra labai svarbu, kad vaikas būtų sotus, kad jisai būtų pavalgęs, nes taip jisai auga sveikas ir laimingas. Mes taip suvokiam.

Bet šitoj vietoj labai didinam įtampą, kad vaikas būtinai turi valgyt, būtinai turi suvalgyt viską, būtinai turi valgyti daug, nes, neduok Dieve, praalks.

Ir ką aš pastebėjau savo praktikoje, ypatingai iš to va pasakymo „valgyk – būsi didelis“. Visgi kaip ir tiesa. Mes valgom, augam, nes reikia maistinių medžiagų organizmui. Bet kas užsifiksuoja pasamonėje, kad tik per maistą gali būti didelis, per maistą gali būti matomas, būti reikšmingas. Ir va dabar paprastas pavyzdys mums visiems – įsivaizuokite vyriškį, einantį gatve, na, kuris yra turtingas, spalvotas, na, ir jeigu dar su kostiumu, taip. Ką mes apie jį galvojame? Na, kokios šauna mintys?

Dovilė. Na, gal koks nors svarbus žmogus? Mhm, užiima kokias nors svarbias pareigas. Uždirba greičiausiai daug. Jeigu su kostiumu, o kostiumas geras, taip, o tada jau prasideda jau kiti niuansai.

Indrė. Bet va, mes pradedame kurti kažkokias tai istorijas apie tą žmogų apie jį nežinodami visiškai nieko. Tas pačias istorijas mes ir apie save nešamės iš vaikystės, per visą gyvenimą. Ir viena iš tų problemų, kur susiduria suaugęs žmogus, nusprendęs, kad turi keisti gyvenimo įpročius, turi keisti mitybos įpročius, turi mažinti svorį, nes kai jau atsiliepia sveikatai, tai pradedant tam svoriui mažėti, pasąmonėje įsijungia toksai kaip aš sakau „stabdis“, kuris sako „pala, pala, tai tu dabar nori numesti savo autoritetą, tu nori numesti savo reikšmingumą, tu nori prarasti kažkokią tai svarbą?“. Nes labai dažnai svoris asocijuojasi, tas svoris, kūno dydis asocijuojasi va būtent su reikšme, su pripažinimu, su svarbumu. Ir pasamonėj atsiranda va tokie visiški sveiku protu, kaip aš sakau, nesuvokiami, prie ko čia?

Dovilė.Tikrai taip atrodo. Atrodo, visai tokie nesusiję net tam tikra prasme dalykai.

Indrė. Jo, bet va, svorio mažėjimas turi tam tikrų neigiamų asociacijų.

Dovilė.Ir visa tai mes atsinešame iš vaikystės?

Indrė. 70% bent jau yra tokia statistika, kad

apie 70% tų visų savo įsitikinimų, istorijų suvokimo, savo pasaulio, savęs, maisto, to santykio su savim, su maistu mes atsinešam per pirmuosius šešerius metus.

Tai reiškia, kad tai, ką jau įdėjom vaikui per pirmuosius šešerius metus, tai jį lydės visą likusį gyvenimą, jeigu jisai suaugęs nenuspręs nieko keisti.

Dovilė. Supratau. O dabar, o vis dėlto kada prasideda tas vaikų santykis su maistu? Ar čia kaip mes tą pirmąjį šaukštelį košės pasiūlome ar kaip mes jį pasiūlome?

Indrė. Čia jau, sakyčiau, gal trečias žingsnis. Trečias etapas, kada susiduria vaikas su tuo pirmu santykiu su maistu, nes pirmasis tas santykis iš tikrųjų užsimezga dar mamai besilaukiant. Tai reiškia, kad vaikas dar būdamas pilve, jisai jau pradeda formuotis suvokimą, koks pasaulis jo laukia, koks maistas jo laukia, ką jisai gaus, kai ateis į šį pasaulį.

Labai paprastas pavyzdys - jeigu mes tik ką gimusius kūdikius staiga apkeistume skirtingose pasaulio šalyse, sakykime, su Indija, ten labai aštrus maistas, bet skirtingas vartojamas, nepaisant to, kad nuo pirmų kasnių vaikas gautų tą visiškai naują maistą, jis jo nepažintų, ta prasme jam tai būtų svetima. Kūdikis dar būdamas. Ne kūdikis dar, dar, žodžiu, leliukas būdamas dar pilve, jisai tada pradeda formuotis tuos maisto pomėgius. Tai jeigu mama laukimosi metu labiau valgo, sakykim, saldų maistą, tai natūralu, kad vaikas bus labiau į jį linkęs.

Jeigu mama kažkokio maisto visiškai atsisako, kaip sakykim, dabar ten dėl pilvo pūtimo ar kažkokio aštresnio maisto atsisako dar besilaukiant, tai vaikui natūralu, kad bus visiškai naujiena, kad va per jo visą gyvenimą, jeigu jisai pirmą kartą susidurs su kažkokiu tai maistu – brokoliu, svogūnu ar kažkokiu tai kitu produktu pirmą kartą, sakykim, primaitinimo metu – tai jam tai bus nauja. Tai va, tai vaikas jau formuojasi tą pirmą santykį su maistu dar mamai besilaukiant, nes mamai valgant tos skoninės dalelės, jos patenka per placentą.

Dovilė. Tai galima sakyti, kad, tarkim, jeigu mama nemėgsta brokolių, tai labai tikėtina, na, kad ir vaikas gali nemėgti brokolių ir jeigu jų niekada nevalgo?

Indrė. Ir aš neatsakyčiau, net nelabai tikėtina bet čia kokie 95%. Ir jeigu net nedaugiau procentų, tokia tikimybė yra. Ir dar įdomus dalykas, ne tik jeigu nemėgsti, jeigu ir mama galvoja, kad vaikai nemėgsta brokolių, tai kad jos vaikas mėgs brokolius, tai tikimybė yra nulinė.

Dovilė. Paprastai sunku suvokti, jeigu tu nemėgsti kažkokio tai maisto, tai atrodo, kad ir visas pasaulis turėtų nemėgti.

Indrė. Mes protu taip galvojam.

Dovilė. Taip, taip.

Indrė. Labai norim duoti tų įvairesnių daržovių ir jam staiga dedam ant lėkštutės. Ir sakom – „valgyk“.

Dovilė. Mhm.

Indrė. Ir aš taip sakau, jeigu norim kažkokio tai rezultato, jam yra 3 dedamosios.

Dovilė. Taip.

Indrė. Tai yra tai, ką mes darom, na, yra tas fizinis veiksmas. Tai, ką mes sakom, išreiškiame žodžiais, ir trečia dedamoji yra tai, ką mes galvojame. Jeigu dabar vaikui išgariname gražų, žalią brokolį, padedame ant lėkštutės, tai yra veiksmas – fizinis veiksmas. Ir jam sakom – „valgyk, koks mmm skanus brokolis“. Bet galvoje sukasi mintis, kad vaikai nemėgsta brokolio. Ir jau esame beveik 100% viduj kažkur viltis yra, bet protu suvokiam, kad beveik 100%, kad jo nevalgys. Ir nevalgo!

Dovilė. Kaip ir patvirtina mūsų įtarimus, vaikai nemėgsta brokolių.

Indrė. Taip, taip, mes paprašom, šta ir jums rezultatas.

Dovilė. Mhm, tai čia taip labai su savim reikia padirbėti.

Indrė. Pirmoj eilėj! Už tai aš visada ir sakau, kad kai organizuoji seminarus tėvams apie vaikų santykį su maistu, tai tėvai dažniausiai ateina su ta mintim, kad turi kažką tai keisti savo vaike. Vaiką pakeisti.

Bet aš sakau, kad visada reikia pradėti nuo savęs, nes ten ir prasideda visi pokyčiai.

Mes šitą daugybę kartų esame girdėje ir daug kartų skamba banaliai, bet jeigu norim padaryti kažkokį tai pokytį, pirmoj eilėj pažiūrėkime, kas mūsų galvoj sukasi. Pradėkim nuo to ir pradėkim tada jau kurti veiksmus ir aplinką tokią, kad tas duotų rezultatų norimų.

Dovilė. O grįžkim tada prie to vadinamo kieto maisto, tada, kada jau nuo pienuko keliaujam prie kažkokio tai kieto maisto ar košytės ar gabaliukų. Ir pirmas klausimas, kuris man labai kirba: ar tiesa, kad vaikai gimsta natūraliai turėdami alkio ir sotumo jausmus ir natūraliai jausdami, kiek jiems reikia maisto?

Indrė. Taip, visiškai teisingai. Ir praktiškai visi vaikai tik gimę tiek pienuku pasisotina, kiek jiem reikia, nebent jau ten yra kažkokų tai nukrypimų, bet visada visada jie žino, kada jie nori valgyti. Jie net intuityviai jaučia, kokį maistą jiems valgyti, kokį maistą jiems pasirinkti.

Dovilė. Mhm.

Indrė. Įsivaizduojat, va, jeigu mums truks kažkokių vitaminų ir mineralų ir mums, pavyzdžiui, ateitų mintis suvalgyti raugintų kopūstų, nes tai yra tai, ko reikia. Išsitraukiam programą iš stalčiuko.

Dovilė. Taip.

Indrė. Tai realiai tai ir būtų realu. Tai visiškai būtų realu, jeigu mes, sakykim, tų savo intuityvių gebėjimų neužslopintumėm ir jeigu nebūtų tie gebėjimai užslopinti vaikystėje tėvų. Nes, kas gaunasi, kad dabar, ypatingai anksčiau, va mūsų kartai augant tėvai labai jautė tą tokią didelę pareigą, kad kuo daugiau pavalgyti, kad kuo daugiau pavalgyti.

Dovilė. Taip. Bet man atrodo, kad šitas vis dar neišnykęs, nes tiesiog matydama diskusijas mamų forumuose, dažnai matau tą tokią baimę – mano vaikas nieko nevalgo, mano vaikas nevalgo, per mažai valgo, kaip man žinoti, ar jis pakankamai valgo? Iš kur, iš kur čia ateina? Čia iš mūsų? Čia jau vėl iš mūsų?

Indrė. Mes augom taip pat. Sakau, kad mūsų mamos dažnai (dažniausiai tai va per mamas ateina), mūsų mamos augo tam tokiam deficite, reikia pavalgyt, reikia suvalgyti dabar, nes neliks.

Dovilė. Taip, taip.

Indrė. Ane, toksai. Jeigu dabar nesuvalgysim, tai paskui bus blogai.

Dovilė. Taip.

Indrė. Badas toks. Tai mūsų mamos taip augo, jos mus taip augino, auklėjo, maitino. Tai aš už tai ir matau tą savo prasmę kalbėdama apie santykį su maistu, kad mes nebedarytume taip, mes jau tą turim, bet mes galim pakeisti, pakeisti savo suvokimą ir to nebeperduoti savo vaikams. Tai taip, dabar tas pagalbinis ir mes taip augom.

Dovilė. Supratau.

Indrė. Ir per tą santykį su maistu ir sugadinam dažniausiai per, visų pirma, savo įtampą, nes jeigu vaikas nevalgo, tai, neduok Dieve, nepavalgys. Prieš kiekvieną valgymą mes jau jaučiam įtampą ir valgymas ir vaikui tampa savotiška įtampa, nes jis labai puikiai jaučia mūsų emocijas. Ir tada ir gaunasi, kad tas vaikas turi atmetimo reakciją maistui, nes tas maistas, kiekvienas valgymas kelia įtampą.

Kitas dalykas, jei vaikas pavalgė, jau pasisotino ir mes jam dar sakom pabaik viską, negi paliksi, valgyk dabar, nes paskui jau nebebus, negi išmesi, ir daugybę panašių dalykų kai sakom, tai mes nemokom vaiko dirbti jo sotumo jausmo, tiksliau mes patys negerbiam vaiko sotumo jausmo. Jis jį turi, jisai pasakė – ačiū, nebenoriu.

Dovilė. Taip.

Indrė. Bet ir mes nebegerbiam ir tas mum paskui atsiliepia suaugus. Mes pradedam nebejausti saiko jausmo, nes dar, dar, dar ir vis atrodo negana.

Dovilė. Tai jeigu mes dabar pagalvotume apie tai, kad tiesiog mūsų klausos tėvai, kurie ruošiasi pasiūlyti vaikui maisto arba vaikas valgo, yra didesnis, tai vis dėlto kokie būtų tie auksiniai patarimai, ką reikėtų daryti? Tai turbūt pirmiausia – kaip? Arba pasakysim, ko nedaryti valgant, kad neformuotume tų tokių įpročių vaikui su maistu.

Indrė. Jo, tai pirmas toks auksinis patarimas – tai nusiimti sau įtampos. Paleisti tas įtampas, paleisti mamoms įtampą, kad va, turi būti taip kaip kažkaip pagal suvokimą ar perskaitytą knygą, ar pagal draugės vaiką. Neturi būti. Paleidžiam ir pradėkim pasikliauti vaiku, nes šitoj vietoj mes iš jo turėtume mokintis.

Nes vaikai puikiai moka atsirinkti, ką jie nori valgyti, jie puikiai moka atsirinkti, kiek jiems valgyti, kaip jiems valgyti. Ir net kartais pastebim, kad jei įdedam kažkokių daržovių ir mėsos, jie dažnai pradeda nuo daržovių arba nuo angliavandenių turinčio maisto. Ir tam yra visiškai paprastas fiziologinis paaiškinimas, nes angliavandeniai jau pradedami virškinti burnoje, jie jau skyla, jie keliauja į skrandį, tenais dar apvirškinami ir jau visas kitas procesas jie labai greit pasišalina iš skrandžio ir visas kitas procesas vyksta žarnyne. Bet jeigu mes būtinai čia sakom, dabar suvalgei daržovyčių, dabar pasiimk mėsytės.

Dovilė. Žinai, kad tvarka būtų.

Indrė. Bet ta tvarka atrodo mums.

Dovilė. Taip.

Indrė. Bet mes mokykimės iš vaikų ir pasikliaukim jais. Nes ta pati mėsa – ji daug lėčiau virškinama. Jinai virškinama tiktai skrandyje, rūgštinėje terpėje. Ten jau procesas vyksta ilgai ir nuobodžiai, kaip aš sakau. Tai nebūtinai va, sakau, ten kištis į tą vaiko valgymo procesą ir gal kartais atsitraukti ir pastebėti. Tai va toks antras būtų patarimas.

Kitas būtų patarimas gerbti tą vaiko sotumo, alkio jausmą. Nenori, gerai paliekam. Bet to režimo visgi reikėtų laikytis. Tai nereiškia, kad jeigu vaikas nesuvalgė arba suvalgė porą šaukštų košės ryte arba tik pora kąsnių per pietus, tai kad jau būtinai va už pusės valandos atidarys šaldytuvą ir paduos, sakykim, sūrelį.

Dovilė. Taip.

Indrė. Sūrelis, aš sakau, yra desertas. Tai va, vis tiek turi būti režimas, vaikas turi suprasti, kad jeigu dabar nepavalgė, gaus, tarkim, kokį užkandį kokią ketvirtą valandą.

Dovilė. Mhm.

Indrė. Tai yra režimas. Tai va, kaip ir tas skatina praalkti ir jau tada valgyti tai, kas paduota.

Dovilė. Supratau.

Indrė. Toliau dar tų patarimų, aišku, yra begalės ir jie dar išlys mūsų pokalbio eigoje. Bet va, kitas dar ką tokio norėčiau patarti, tai vengti tų įvairių tokių pasakymų kaip – suvalgyk, būsi didelis, valgyk, nes neliks arba jeigu dabar nepavalgysi, vakare nebegausi – ką vaikai dažnai girdi per šventes – namuose tai aš tau negaminsiu, valgyk dabar. Suformuoja tą tokį,, jei dabar nesuvalgysiu, tai paskui neliks“.

Dovilė. Taip, kas visiškai šiandien dienai turbūt dažnuose namuose visai net nėra panašu į tiesą.

Indrė. Taip, taip, taip! Nes pasiūla yra didžiulė. Tai mes bet kada galim užsukt į parduotuvę ir atidaryt šaldytuvą ir ten visko visada yra. Kitas dalykas – daryti sąmoningą valgymą. O sąmoningas valgymas jau po savim turi dar keletą tokių taisyklių. Kaip, sakykim, valgyt atsisėdus, pageidautina prie stalo ir konkrečiu valgymo metu. Bet jeigu, sakykim, vaikas nori suvalgyti obuolį, tai nebūtinai ten jį ir laikyt pasodinus prie to stalo, jisai gali valgyt ir savo kambaryje, bet tegul valgo atsisėdęs.

Kam to reikia – nes jeigu, sakykim, vaikas bėgioja, mes paskui jį bėgiojam su šaukštu, kas irgi dažnai pasitaiko, po kambarius. Vaikas nefiksuoja, kad jisai valgo, jisai nefiksuoja maisto, o valgymo procesas, kaip aš sakau, prasideda akimis. Kai mes atsisėdam, mes matom, ką valgysim, matom, koks tai maistas, koks jo vaizdas, skonis, kvapas. Iš to smegenys siunčia signalą, kokius virškinimo fermentus išskirti. Tai jau tada prasideda normalus virškinimo procesas. O kai mes čia užkandam kąsnį, čia kažkur nubėgam, čia pribėgam prie stalo, atidarėm šaldytuvą, tai galiausiai smegenys nesupranta netgi, kad valgė.

Yra netgi toks keistas dalykas, kad nefiksuoja smegenys, kad valgė ir, atrodo, po pusės valandos mūsų bėgiojimo su šaukštu, vaikas sako – noriu valgyt. Tai va, tai valgykit atsisėdus. Neužsiimti jokia papildoma veikla, kaip, sakykim, telefonas, planšetė, kompiuteris, kažkokie žaislai. Kartais būna vaikai tiesiog, kad jiems reikia kažkokių žaislų. Bet dar su kokia praktika susiduriu, kad vaikas žaidžia, o mama padavinėja šaukštą.

Dovilė. Taip. Mhm.

Indrė. Tada, kai vaiko dėmesys nukrypęs nuo maisto, tai tada jisai daugiau suvalgys, kad va kuo daugiau į tą skranduką įdėti.

Dovilė. Taip. Paprastai tai ir daroma tam, kad kaip ir suvalgytų daugiau.

Indrė. Aha, kuo daugiau, kad į tą skranduką.

Bet vis tiek dėmesys turi būti kuo daugiau į maistą, neužsiimti kažkokia papildoma veikla.

Paskui vis tiek labai svarbu yra pajausti tą skonį, ką valgo, kaip, nes mes tada ir užfiksuojam, kad jau pasisotinom. Žinom, kad tas sotumo jausmas ateina vėliau.

Dovilė. Aš pati turiu tokią patirtį, kai mano mergaitės pradėjo valgyti, tai viena iš dvynukių truputėlį mažiau norėdavo valgyti, tai aš buvau pradėjusi deklamuoti eilėraščius, buvau išmokus visą „Grybų karą“. Tik labai greitai kažkaip irgi pastebėjau, kad dėmesio maistui tokiu atveju visai nebelieka ir pakankamai greitai susigriebiau, kad reikia atsisakyti šito įpročio. Aišku, buvo pora dienų neramesnio valgymo, tikrai suvalgė mažiau, bet gana greitai išmoko, kad galima valgyti ir be eilėraščio.

Indrė. Be karo.

Dovilė. Galima ir be „Grybų karo“ valgyti. Bet aš tik galiu įsivaizduoti, jeigu tai yra planšetė ar koksai televizorius, tai turbūt atpratinimas būna šiek tiek sunkesnis.

Indrė. Taip, nes kaip ir kalbant apie kitas medžiagas, ar tai būtų cukrus, ar, sakykim, kažkokios tai psichotropinės medžiagos, planšetė, kompiuteris – jie daug labiau stimuliuoja smegenis. Apdovanojimas yra daug didesnis. Kuo daugiau tam tikri dalykai stimuliuoja smegenis ir su kuo aukštesnėm, geresnėm emocijom asocijuojasi, tuo sunkiau nuo to atprasti.

Tai, aišku, visada geriausia nepradėti, o jeigu jau pradėjus, tai mano pirmas patarimas šitoj vietoj būtų apsispręsti sau, nes teko pastebėti, jeigu nuo primaitinimo ar nuo žindymo norime atpratinti ar nuo žinduko ir jeigu bent menkiausia abejonė yra, kad jeigu jau tikrai bus blogai, tai vis tiek duosiu, tai visada taip ir būna.

Dovilė. Tikrai šitoj vietoj labai, labai pritariu, nes ypač kai kalbam apie kokį nors ten čiulptuką arba ką jeigu jį tik pasilieki namuose, tai būtinai jo ir prisireikia.

Indrė. Taip, taip. Nes mes žinom pabėgimo planą.

Dovilė. Taip.

Indrė. O jeigu tvirtai esam apsisprendę ir suprantam, kodėl taip darom, kodėl būtent reikia dabar vaiką kokias dvi tris dienas kankinti, kankinti save tam, kad nuo kažko tai atprasti. Ir jeigu mes neturim to tvirto suvokimo ir pagrindo, kodėl mes tai darom, tai antrą dieną arba (geriausiu atveju) trečią dieną tikrai palūšim. Tai vat, pirmas toksai patarimas, apsispręsti sau vidui, tvirtai žinoti, kodėl tai darom, ir laikytis to sprendimo.

O mažiem vaikam, kad ir kaip sunkiai tuo metu atrodytų, tai kuo mažesnis, tuo mažiau laiko trunka tas atpratinimas. Kartais ir vienos dienos užtenka, kartais trijų, kad yra apie ką kalbėti manau.

Dovilė. Mhm. O kaip yra su užkandžiais? Nes tikrai yra labai daug vaikų, kurie dažnai mėgtų užkandžiauti. Nes kaip taisyklė užkandžiai yra kažkas tokio skanesnio, įdomesnio, gal traškančio, gal saldesnio. O koks tas ritmas vis dėlto turėtų būti tikrojo maisto ir užkandžio?

Indrė. Jo, visas maistas yra maistas, jeigu taip kalbam, jeigu taip pasižiūrim, ką vaikas suvalgo. Nes jeigu mes galvosim, čia pavalgė jau pusryčius, tai suskaidom tokiais etapais. Bet jeigu mes vat visą tą racioną sudėtumėm į vieną vietą ir pasidėtumėm sau prieš akis, tai mes pamatytumėm realų vaizdą. Kad kiek per savaitę vaikas gauna tų užkandžių ir kiek gauna to maisto šilto, naminio, kokybiško. Tai vat, reikia žiūrėti tą bendrą tokį vaizdą.

Kas liečia apie režimą, tai aš visada rekomenduoju tris pagridinius valgymus ir vieną užkandį. Tai tokį pilnai galima taikyti nuo dviejų – trijų metų. Mažesni, aišku, normalu, kad dar nori dažniau užkąsti. Bet laikantis tokio režimo, mes garatuojam, kad vaikas neprisiužkandžiaus tarpuose ir pakankamai praalks, kad suvalgytų normalius pietus arba suvalgytų tada tą normalesnę vakarienę. Nes kai man sako mamos, kad mano vaikas nieko nevalgo, mano pirmas klausimas – kiek ilgai? Kokių pusę metų, metus. Nu ir įsivaizduokim vaiką, kuris šitiek nevalgo. Nerealu – kažką jisai vis tiek valgo.

Tai tada einam ir žiūrim, o kasgi vis tik keliauja vaikui į rankas, kas gi keliauja jam į burną. Tai tie visi užkandukai tokie, neduok Dieve, kad vaikas nepraalktų, mums yra ramiau. Bet tai neduoda didelės naudos. Tai patarimas ir būtų – laikytis to režimo, trys pagrindiniai valgymai ir vienas užkandis.

Užkandis dažniausiai tarp pietų ir vakarienės (aš rekomenduoju apie ketvirtą valandą). Nes aš pati, pavyzdžiui, irgi buvau tokį įsivedusi dalyką. Visiškai atsitikitinai, per tokį nepagalvojimą natūralų. Kad, sakykim, įsėdam į mašiną ir kaip tik, neduok Dieve, man būtų ramu vairuoti, kad tik vaikas nepradėtų zirzti, verkti ar kažko tai reikalauti, tai aš jau turėjau visą arsenalą visokių užkandžių. Trapučių, kukurūzų, lazdelių.

Žodžiu, viskas, kas tokio, kaip sakau, ilgo kramtymo. Taip ta mašina ten visa skendi trupiniuose ir visa kita. Ir kai aš supratau, kad tik tai mums įsėdus į mašiną vaikas sako „mama, noriu valgyt“, tai visi suprantam, kad aš esu alkanas, man reikia maisto. Bet aš suprantu, kad mes tik ką papietavom ir įsėdom į mašiną. Ir tada man atėjo toks suvokimas, kad per visus tuos užkandžius ir per visus įpročius mes klaidingai pradedam suvokti savo alkio jausmą. Mes galim suprasti, kad mes norim valgyti, kai fiziologiškai mes nesam alkani.

Tas pats yra su televizorium, sakykim, jeigu kaskart atsisėdus prie televizoriaus kažką tai duodam vaikui užkąsti arba patys užkandam, suvokiam, kad televizorius mums asocijuojasi su maistu. Arba atvirkščiai, jeigu vaiką pasodinam prie stalo ir duodam jam plančetę, tai stalas pradeda asocijuotis su plančete. Ne maistu, bet su plančete. Aš atsisėdau į savo vietą, tai man dabar duok plančetę, man ne maisto reikia. Tai va, dar vieni iš tų, kai suklaidinam tą santykį su maistu.

Dovilė. O kaipgi su tuo dalyku, jeigu vaikas atsisako valgyti, pavyzdžiui, kažkokį tai produktą? Tarkim, turbūt daržovės yra tas toksai momentas, kur visos mamos nori, kad vaikai valgytų, o vaikai kartais atsisako. Ir tada mes irgi griebiamės kartais įvairiausių tokių taktikų, kaip suvalgysi daržoves, tai tada galėsi valgyti desertą ar žiūrėti televizorių, ir panašiais dalykais. Kur mes nukeliaujam su tuo ir kaip galbūt iš to rato išeiti?

Indrė. Čia geras labai klausimas ir dvi temos. Aš jau taip matau čia dvi tokias temas. Viena iš tų, kad kai vaikas kažko tai nemėgsta, mano dar vienas patarimas iš auksinių patarimų skrynelės, tai būtų duoti aštuonis kartus paragauti skirtingu laiku, skirtingose formose. Ten vienąkart vienu patiekalu, kitąkart kitu.

Nes yra aštuonių ragavimų taisyklė, kuri sako, kad mes visi prie to maisto, prie to skonio konkretaus pripratam ir jis netgi tampa mūsų mėgiamu.

Tai va, vienas toks patarimas.

Kitas dalykas, ką darom, kai mes, jeigu kažko tai nevalgo, pradedam tarsi papirkinėti, jeigu jau šito tu nevalgysi, jeigu tu šitą suvalgysi, tai tada gausi sausainį, jeigu jau šitą suvalgysi, tada galėsi jau kažką tai įdomesnio, geresnio. Tai ką mes tokiu elgesiu sakom? Mes vaikui sakom, kad šitas iš tikrųjų yra blogai, bet jeigu jau tu ten taip susiimsi, prisiversi, pakentėsi. Va kokias mes užkabinam tas tokias etiketes arba inkariukus, kaip aš sakau, tam maistui, kad jeigu jau tu šičia pakentėsi, prisiversi ir ten kažkaip tai įveiksi, na, tai tada jau tavęs laukia apdovanojimas.

Mes sakom, kad šitas, ko vaikas nemėgsta, yra blogai, aš tai pripažįstu, kad tai yra blogai, bet ai, kažkaip įveik. Per negaliu. Nes po to laukia kažkas gero.

Dovilė. Tai jau tada galima galvoti, kad jeigu jis tuos brokolius įveikė, tai kai jau jis galės jų nebeįveikinėti, tai turbūt nebežiūrės net į tą pusę gyvenime.

Indrė. Taip ir bus. Nes jeigu jis pats galės rinktis, tai kam dabar rinktis tą kančią, jeigu niekas už ją nemoka.

Dovilė. Mhm. Tai gerai, grįžtam vis dėlto prie to, o ką tada daryti? Tai pirmiausia prie tų aštuonių kartų. Tai jeigu aštuonis kartus jau darėm, aš dabar galvoju iš tiesų apie burokėlius, nes mano merginos visiškai nevalgo burokėlių, jokiam pavidale. Tai jeigu aš jau tuos aštuonis kartus įvairiuose pavidaluose joms pasiūlau ir jos vis dėlto sako ne, tai aš jau turėčiau suprasti, kad taip gali būti jog jos tiesiog nemėgsta burokėlių?

Indrė. Nurašyti, kaip sakant.

Dovilė. Jo, kaip sakant, ar čia nurašyti ar čia vis dėlto pasiryžti dar aštuoniem kartam po kokio pusmečio.

Indrė. O tuos aštuonis kartus jos ragavo ar aštuonis kartus padavus jos sako nenoriu?

Dovilė. Aha. Čia dabar geras dalykas. Labai toks įdomus klausimas. Didžiają dalį iš tų aštuonių kartų net neragavo.

Indrė. Tai va, reikia suskaičiuoti ragautus skaičius. Taip, nes mes prie to skonio priprantam, nes mūsų skonio receptoriai yra liežuvyje, niekur daugiau jų nėra, ant pirštų nėra, ant nosies nėra maisto skonio receptorių, yra tik liežuvyje, netgi skrandyje nėra. Tai už tai, kai mes galvojam, kad norim pasimėgauti ir suvalgyti daug, tai ne, mes skonį jaučiam tik tol, kol jis yra burnoje. Tai bent vieną kasnelį.

Bet aš visada sakau, jeigu kažko tai nenori, bent paragauk, bent vieną kasnelį. Po kiekvieno tokio suvalgė – valio, užsidedam pliusą jau vienetą turim. Ir va, po kiekvieno tokio paragavimo, jeigu paragauja aštuonis kartus po vieną kasnelį, tai vaikui nėra kančia, mes jo elgesio neperkam, neapdovanojam, kad vieną kąsnelį suvalgys tokia nedidelė kaina. Tai po tų aštuonių paragavimų labai tikėtina, kad jau pradės mėgti.

Kitas dalykas, vaikai – jie yra gurmanai estetai, kaip aš sakau, iš prigimties. Jiems labai svarbu, kaip tas maistas atrodo, jiems labai svarbu, ar jisai kvepia, ar yra spalvų įvairovė, ar žaismingai pateikta. Tai va, šitoje vietoje su tuo nemėgiamu maistu irgi reiktų truputį pažaisti, kad vaizdas, skonis būtų patrauklus. Ir dar vienas patarimas būtų įtraukti vaiką į to maisto gaminimą.

Net jeigu, sakykim, nes įdomu, ką su tuo pačiu burokėliu galima padaryti, net jeigu tai ir suvalgymu nesusijęs tas procesas, mes galim pastatyti kažkokį ten bokštelį iš kubelių. Vaikas gali pasirinkti kaip supjaustyti, jisai gali padėti sudėti. Tegu išsimurzoja, tas procesas irgi yra labai svarbus rankom pačiupinėti.

Dovilė. Tai tu sakai, kad jeigu mes kuo dažniau įtrauksim vaikus į maisto gaminimą, tai gali jiems padėti pamėgti tam tikrus produktus? Arba geriau juos valgyti?

Indrė. Taip, taip, taip, nes vien to tokio, kad va, mes norim, kad vaikas suvalgytų, bent vieną kąsnį – jau mes tada jaučiam įtampą. O kai vaikas gamina, mums kaip ir neprivaloma, kad jis būtinai įsidėtų į burną. Vat kai mes paleidžiam tą įtampą, jisai pradeda ekspermentuoti – tą paima, tą paragauja, taip su maisto ruošimu, kai vaikas pats dar gali rinktis. Nes ypač jau tokie trimečiai, kurių sąmoningumas pradeda didėti ir jie jau patys nori rinktis, tai šitoj vietoj mes jiems duodam rinktis, kaip pjaustyti tą patį burokėlį. Tai yra jo pasirinkimo laisvė.

Dovilė. Aha, reikės paekspermentuoti čia su tais burokėliais – iš tiesų labai, labai įdomu. Gerai, jeigu dabar kalbėtume ne apie burokėlius, o, pavyzdžiui, apie saldainius. Ir čia kažkaip taip norisi, kad to pridėtiniaus cukraus mūsų vaikai gautų kuo mažiau ir įvairiausių tokių skanėstų, bet, žinoma, iš kitos pusės mes negalime apsimesti, kad jie neegzistuoja. Ir jie tikrai nueis kažkur į svečius, pamatys tuos saldainius, kurių galbūt net nėra namuose, ir staiga atranda tą cukraus pasaulį. Kaip su tuo elgis? Kaip reaguoti tėvams? Ar čia drausti, ar leisti? Kokie būtų tavo patarimai?

Indrė. Jo, aš tai visada esu linksusi to tokio aukso viduriuko ieškoti, bet tas aukso viduriukas nėra visiems vienodas. Tai yra labai individualu, kaip teisingai tu pasakei, negalima apsimesti, kad tų saldumynų šiam pasaulyje nėra, nes nu jų yra. Vienas kaip iš mūsų tėvų uždavinių yra ne tik tikamai maitinti, kad gautų vitaminų ir mineralų, pakankamai maistinių medžiagų, bet ir paruošti vaiką tam pasauliui, kuris jo laukia. Tam pasaulyje saldumynų yra. Tas tiesa.

Ir jeigu, sakykime, namuose to nėra, bet nuėjus į svečius, staiga wow, kokia pasiūla ir vaikas nežino, ką su ja daryti, tai yra truputį bėda. Tai mano patarimas būtų tikrai neapsimetinėti, kad saldumynų nėra, bet kartais nebūtinai reguliariai jų duoti, nes reguliarumas irgi tą duoda, tam tokį įprotį. Jeigu vaikas nori, mes galim tikrai turėtį namuose, ar tai šokoladas, kad tamsesnis tuo geriau. Nuo tamsesnio jei pradės pratintis, tuo jis labiau mėgs.

Mes galim chalvos kartais pasiūlyti, tie patys saldūs džiovinti vaisiai – tai irgi yra cukrus. Kaip bebūtų mūsų organizmui tai yra cukrus, svarbiausia nepiknaudžiauti, duoti karts nuo karto plaukiojant laike, nes viena iš tokių taisyklų, kur dažnai renkasi tėvai, sakykim, visą savaitę nevalgo jokių saldumynų, bet jau savaitgalį leidžia vaikams rinktis ką tik tik jie nori. Tai nėra labai blogai, bet iš kitos pusės, kas gaunasi? Tai yra labai patogu tėvam, nes vaikai nezirzia, nereikalauja, tai yra aiški taisyklė. Penkias minimum dienas per savaitę, kad bus ramu – garantas.

Bet suaugus jau tam vaikui kas gaunasi? Jam, atėjus savaitgaliui po sunkių darbų, kažkodėl kyla noras puotauti. O ta puota kartais trunka nuo šeštadienio ryto iki sekmadienio vakaro. Ir jau suaugus, jisai nesuprata, kas čia darosi, ką su tuo daryti. Tiesiog va atėjęs per tokius įpročius, per tokius įsitikinimus, kad tai yra iš vaikystės atėję. Tas turi ir tokių neigiamu savybių.

Kitas dalykas – tie patys prancūzai, va, tokia jų maisto kultūra labai žavi. Ir aš kiek bandau, galiu pasigilinti, kaip su jais ten yra. Ten yra visiškai normalu, kad vaikai jau vyresnio amžiaus kepasi tuos pačius pyragėlius, suvalgo vieną gabaliuką, tai yra kažkokia natūrali eiga. Mes nedarome iš tų saldumymų kažko tai draudžiamo, nes ką būna draudžiam, to norisi dar labiau, ir nedarom laisvo visiško pasirinkimo.

Yra, aišku, tokia riba, kaip aš sakau, iki 1,5 metų mes vaikui galim neduoti tų saldumynų visiškai, jam fiziologiškai to nereikia. Tačiau mes kalbam apie tą psichologinį, tą faktinį aspektą, o kaip tam vaikui reikės, kai jam negalima, per šventes jam negalima, tai tada dar labiau norėsis. Taip duoti karts nuo karto nededant tam per daug didelio akcento.

Ir vat kai manęs klausia, kur yra ta riba, nes vienų patirtis tokia, kad nedavė nedavė, kai pradėjo duoti po truputį, vaikas nenorėjo ir nenorėjo. Truputį pavalgo ir jam visiškai to pakanka. O kitas vat nedavė nedavė, gavo ir viskas, tada jau tiesiog nebegali sustoti, net dreba nuo saldainio popieriuko čežėjimo. Tai, aš kaip sakau, yra vat tam tikra riba, kiek bus perstimuliuotos smengenys gavus didžiulę dozę saldumynų. Mes turim riboti, kad tai nebūtų persivalgoma didelių labai kiekių, nes jeigu tiktais perstimuliuojamos smegenys, tai jau pradeda veikti kaip priklausomybė.

Jeigu mes karts nuo karto duodam, leidžiam vaikui, sakykim, per šventes pasirinkti, na, suvalgyk dar vieną arba išsirink, kas tau yra skaniausia, suvalgyk, bet jau pakaks. Arba galim pasakyti, kad šitą mes galim, tarkim, suvalgyti rytoj, arba mes šitą parsinešim iš šventės namo ir suvalgysim rytoj. To maistad nedings, jis visada yra, tie saldumynai dar bus. Bet tam kartui neduoti per daug perstimuliuoti smegenų, kas dažnai būna, sakykim, 2-3 metų vaikų gimtadienyje, staiga prasideda cukraus šokas.

Dovilė. Taip, ir tikrai tokiuose gimtadieniuose labai dažnai būna ir ta emocinė įtampa, paskui pas vaikus prasideda nuo per didelio cukraus kiekio ir energijos perteklius. Tai gal čia labai įdomus tavo patarimas irgi leisti vaikui kartais nuspręsti – vat pasirink, kurį tu saldainį nori suvalgyti. Ir galbūt nereikia suvalgyti jų visų.

Bet čia turbūt kaip ir su visomis temomis tėvystėje, aš tavęs tiesiog klausau ir galvoju, bet tai viskas labai priklauso nuo to, kaip mes elgiamės su maistu namuose ir kaip mes apie maistą kalbame. Ir, tarkim, jeigu mes negalim susilaikyti nesuvalgę visos šokolado plytelės ir vaikas galbūt tai mato, labai sunku jam pasakyti, kad, žinai, brangusis, tu turi pasirinkti tik vieną saldainį.

Indrė. Taip, bet mamai tuo tarpu vat sunku sustoti, nes yra padėta prieš akis. Tai čia labai, labai geras tavo klausimas ir ta tema yra ypatingai svarbi, kaip aš sakau, kad visų pirma reikia pradėti nuo savęs. Jeigu matom, kad jau kažkur tai vaikas jau praranda saiko jausmą, pirmoj eilėj paklausim savęs, iš kur jisai šitoj vietoj manyje išmoko.

Nes yra toksai dalykas, vaikui net nebūtina sakyti, jam net nebūtina rodyti, yra tas dalykas, kad jeigu mes jau neva slapta leidžiam sau pasimėgauti, švęsti, apdovanoti save suvalgyti tą visą plytelę, tas persiduoda. Tas realiai persiduoda ir tai yra praktiškai 100% taisyklė, kiek aš vat matau. Jeigu tiktais mamai, pavyzdžiui, sunku sustoti, kai atsiranda maistas prieš akis, su vaiku yra tas pats. Ir kas gaunasi? Tada girdžiu sakant, paimk paskutinį ir jau pakaks. Bbet jau šitas tikrai paskutinis, jau pakaks. Viskas, šitas jau tavo tikrai bus paskutinis, ar girdėjai? Ir aš taip skaičiuoju kartais iki penkių. Ir tada atrodo, kad aš nesusitvarkau su vaiku, nes jis manęs neklauso – aš jam sakiau.

Sau pasakyti, kad tai yra paskutinis ir pakaks ir kad visada tai galėsi suvalgyti rytoj. Visų pirma reikia pradėti nuo savęs ir gaunasi tas, kad kai aš konsultuoju dėl emocinio valgymo suaugusius žmones, tie pokyčiai jų šeimoje, jų vaikuose įvyksta natūraliai. Ir kažkas tai tokio sunkiai paaiškinamo mūsų loginiam mąstymui, kad kodėl aš nebejaučiu įtampos, aš paleidau, aš čia du metus kankinuosi, ten tą vaiką muštruoju, su savim dirbu, bet staiga kažkur ten paleidus įtampą ir su tais įsitikimais pradirbus, supranta, kad viskas taip paprasta ir vau. Ir vaike viskas pasikeičia, ir šeimoje bendrai ten toj visoj maisto valgymo kultūroj pradeda keistis po truputį.

Dovilė. Tai čia turbūt kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, pradedi keistis pats, tai aplinkui pradeda keistis ir pasaulis.

Indrė. Na, ta taisyklė, kaip aš sakau, nori kažką tai pakeisti kitą, pradėk nuo savęs. Ir jinai auksinė, neginčijama ir kitaip nebus.

Dovilė. Supratau, ir jinai 100% tinka vaikų maisto, maitinimosi įpročiams, nes kaip ir tu sakai, jeigu pradeda tėvai, paleidžia įtampa dėl maisto, tai lygiai taip pat ta įtampa atslūgsta ir vaikuose.

Indrė. Taip, vyresnio amžiaus vaikams tėvai yra neginčijamas autoritetas vaikams. Tai yra viskas, ką mes sakome, jie priima kaip neginčijamą tiesą, nepaisant to, kad bandydami ribas jie prieštarauja. Žino, kad mama arba tėtis yra teisus, bet aš vis tiek noriu pasiginčyti, pabandyti ribas.

Jiems net nekyla klausimas, kad čia galbūt kažkur tai jie neteisūs. Tai yra tas dalykas vyresnio amžiaus vaikams, jau prasideda autoritetas, draugai, aplinka, kuri juos supa. Bet jeigu iki šito amžiaus tie šešeri-septyneri metai yra ta kritinė riba, kai jau ką, va, mes įdedame vaikui, jau ten nebeišimsi.

Paskui jau įdėti darosi truptį sunkiau, ar ne? Kaip aš sakau, nes iki šešerių metų vaikų smegenys yra, na, tarsi kaip įrašytuvas ir viską įrašo, įrašo, įrašo, nes jie taip mokosi socializuotis. O paskui daugiau mažiau taisyklės aiškios, jie pradeda atsirinkti tiesa ar netiesa, ar klausyti, ar ne, bet ten įsirašo per tuos pirmus šešerius metus realiai viskas, netgi tai, ką mes galvojame.

Dovilė. Mhm, mhm. Ir dabar, Indre, jau keliaujat taip jau mūsų įrašui į pabaigą, jeigu vis dėlto mūsų klausosi tėvai, kurie turi šiek tiek vyrensius vaikus iki šešių metų, gal virš šešių metų ir jau jaučia – nepavyko jiems išvengti, sukurti kažkokių tai įpročių, susijusių su maistu, kurie galbūt nėra visai tinkami. Ar yra tas laikas, kad mes galim sakyti – ne, jau nieko pakeisti neįmanoma? Ar vis dėlto bet kada galima pradėti pokyčius?

Indrė. Keisti galima bet kada, net jeigu tam vaikui yra 90 metų. Taip, aš sakau, yra galimybė visada keisti, tik iki šešerių metų tai padaryti daug lengviau. Jeigu iki šešerių metų vaikas veikia kaip mini įrašytuvas, kuris viską susirankioja iš aplinkos, tai jau nuo šešerių metų tas išmokimas vyksta per kartojimą. Tai jeigu vaikui yra daugiau negu šešeri metai ir jau kažkas tenai tai įrašyta iki tol, tai vat vienas iš tų būdų išmokti tai, ką jau išmoko, yra per kartojimą.

Vaikam reikia kantrybės, tam reikia laiko. Vėliau ir suaugęs lygiai taip pat gali viską keisti, bet va tų vyresnių vaikų tėvai tiesiog turėtų apsispręsti, kodėl taip daro, ir apsišarvuoti kantrybe ir meile. Nes jeigu mes norim kažkokius tai pokyčius padaryti per tą įtampą, per pyktį, per nerimą, per baimes vidines – tai taip nesigaus.

Dovilė. Turbūt vis tiek meilė ir supratimas šitoje vietoje svariausias – yra raktas. O tai turbūt kaip ir su visais įpročiais, taip lygiai kalbant apie maistą daug paprasčiau nesukurti juos negu pakeisti. Taigi jau pabaigai laidai tiesiog pasikartokim nuo ko gi pradėti tą įpročių kūrimą? Jeigu tu galėtum išskirti, na, kelias taisykles, kas yra svarbiausia? Ką daryti ir ko nedaryti, kai vaikai valgo?

Indrė. Mhm, tai kai vaikai valgo pirmoj eilėj, ko nedaryti ir ką daryti, sakykim, taip – tai pasikliauti jų įgimtais gebėjimais suprasti, tai kad mes čia iš jų turėtumem mokintis, atsitraukti truputį ir leisti jiems patiems rinktis. Ką žaisti, kartais pasiterlioti, nustoti, kai jie to nebenori – tai vienas toksai būtų patarimas. Kitas dalykas – stengtis nesugriauti to sąmoningo valgymo, kad tai būtų valgoma atsisėdus, kad dėmesys būtų į maistą, kad būtų fiksuojama, kas valgoma, kad būtų fiksuojama, kiek valgoma, padėti į šoną visus su maistu nesusijusius dalykus, kurie nutraukia tą dėmesį.

Dar vienas būtų patarimas būtų kitą kartą pagalvoti, o kaip, ką aš dabar darau, atsilieps jau jam suaugus. Galvojam apie dabar, kad va, dabar jam reikia pavalgyti ir kuo daugiau užpildyti tą skrandį, o kaip tokie dalykai jam atsilieps, kaip jį formuoja, kaip mes jį paleidžiame į tą platujį pasaulį. Tai yra viena pagrindinių mūsų užduočių, nes tai, ką valgai, per gyvenimą galim keisti. Mūsų skoniai gali keistis, mes galim nuspręsti kažką valgyti, kažko tai nevalgyti, būdami vyresnio amžiaus, bet tie įpročiai lieka visam gyvenimui. Tai vat, tiesiog galvoti kaip formuojam ir kaip paliekam.

Dovilė. Tai čia tu turi galvoje tuos įvairiausius tokius kaip „už mamytę“ , „už tėvelį“, gera mergaitė labai daug suvalgė ir panašius tokius komentarus, kuriais mes dažniausiai bandom sumotyvuoti vaikus suvalgyti daugiau arba suvalgyti tą maistą, kurio jie nemėgsta?

Indrė. Taip, mes, kai maistą, sakykim, per visus tuos valgyk, nes neliks, va kokia tu šaunuolė, suvalgei, valgyk, būsi didelė, būsi stipri. Arba ten berniukui sakom, na, tai va, jeigu tave ten kas nors skriaudžia, tu ten nori būti didelis, tai valgyk. Na, daugybę su maistu sukuriame legendu, kaip ir nėra tiesa. Na, tas vaikas užaugs ir jis yra geras, ir šaunuolis, ir didelis toks, koks jisai yra. Tai maistas nėra sąlyga kažkam tai, na, dar būtų patarimas niekada neapdovanoti tuo maistu, nepirkti kažkokio tai elgesio maistu, nešvęsti vien tik per tą maistą.

Dovilė. Taip, šitą dalyką labai dažnai pastebiu su vaikais, kad, tarkim, net ir parduotuvėje šią savaitę girdėjau – tiesiog apsipirkinėjo mama su vaiku ir sako: „Jeigu tu ramiai sėdėsi, tai kai mes baigsim, aš tau duosiu šitą šokoladą“. Ir vėl tik prisiminiau, kad su tavim kalbėsiu, tai štai tokią įdomi tema, kad apdovanoti maistu, papirkti maistu. Kas tada atsitinka, kai žmogus užauga ir įpranta būt paperkamas maistu?

Indrė. Tada gaunasi tokia automatinė reakcija, kad jeigu jau buvo prasta diena ar ne, aš galiu pasiguosti maistu, arba jeigu jau šiandien padariau kažką tai gero, tai mūsų smegenim jau yra aiški sąsaja, kad jeigu kažkas gero, aš einu maisto. Jeigu man kažkas nepasisekė, aš griebiuosi maisto. Jeigu mano emocinė būsena kažkokia tai sunerimusi ar turiu padaryti kažką, kas man yra nemalonu su atidėliojimu, irgi labai glaudžiai susiję, kad vat prieš tai reikia suvalgyti.

Tas toks maistas tampa išeitis viskam kam. Ir paskui bandom keisti kažką savo gyvenime, ir suprantam, kad valios tam nepakanka, galvojam, kad tada mums kažkas negerai, nors tai yra dalykai atsinešti iš vaikystės.

Dovilė. Bet tai lygiai analogiškai galioja ir jeigu, tarkim, vaikas verkia ir mes sakom imk saldainį ir nebeverk. Aš irgi kažkada turėjau tokį įvykį, po turgų mes vaikščiojom ir pradėjo viena mergaitė kažko tai verkti ir tokia moteris pardavinėjo duoną, davė gabaliuką ir sako imk, sako, pavalgyk ir nebeverk.

Indrė. Jinai nesako imk, gal nori paragauti.

Dovilė. Ne, jinai būtent ir sakė imk, sako, ir nebeverk – tiesiog kaip būdą nuraminti.

Indrė. Nes tas emocinis valgymas iš tikrųjų jisai pradeda formuotis natūraliai,

mes visi daugiau ar mažiau esam tie emociniai valgytojai, nes jisai pradeda formuotis dar žindymo metu.

Nes pirmas tas toksai pojūtis atsiranda, kai vaikui šalta, gimė naujagimis – šalta, nejauku, baisu, kažkoks visiškai nepažintas gyvenimas, atsiranda alkio jausmas, ko iki šiol gyvenime niekada nebuvo, nes visada buvo tiesioginis tiekimas. Ir čia staiga va mama paima, prisiglaudžia, duoda pieno, viskas, jau jisai suvokia, kad maistas yra ramybė, meilė, saugumas, tai yra prieraišumas, kad tu ne vienas esi.

Ir tas, ko naujagimius turinčioms mamoms rekomenduočiau vengti, tai kiekvieną kartą vaikui pravirkus, pareiškus, kažkokias tai neigiamas emocijas, bandyti jį nuraminti pienu. Pagalvoti prieš tai, prieš kiek laiko valgė, ar pakankamai pavalgė, ar yra tikimybė, kad jisai alkanas, ar yra kitų priežasčių. Tai, aišku, tas yra labai sunku emociškai, kai vat vaikas verkia, labai sunku pernešti mamoms ir yra greitas sprendimo būdas, bet pabandykite paieškoti kitų priežasčių nuraminti vaiką.

Tai mano patarimas tiek su vaikais, tiek neigiamos emocijos, tiek ir mums suaugusiems, yra atskirti laike emociją, kilusią neigiamą emociją nuo maisto, tai pabandykime kažkuo tai užsiimti, nuraminti tas emocijas ir tada jau eiti prie to maisto. Nesakom, kad mes atsisakom valgyt, tiesiog sau galim pasakyti kažkokiam tai desertui – suvalgysiu tave po 10 minučių. Bet įdėti pastangas nuraminti neigiamas emocijas.

Dovilė. Ir aš vis dar galvoju apie tą įtampą, kad tie vaikai būtų pavalgę. Ištikrųjų kažkaip mamoms yra tas toksai neramu, jeigu tas vaikas nepavalgęs, tai vis dėlto, Indre, duok kokį auksinį patarimą, ką tuo metu mamoms galvotim jeigu vat nevalgo tas vaikas? Ir man baisiai neramu dar.

Indrė. Kas tikrai nevalgiusius vaikus augina, tai tikrai neramu, nes atrodo, kad vaikas tikrai labai, labai mažai valgo. Bet šitoj vietoj, jeigu ūgio, svorio rodikliai yra pakankamai geri, jeigu yra normose, na, jeigu aiškus rodiklis yra norma. Jeigu vaikas auga ir jis yra tose normose, jeigo jo savijauta gera, jeigu jo nuotaika gera, tai iš šitos pusės pasikliaukime gamta dar, kaip aš sakau. Jeigu vaiko pomėgiais ar suvalgomo maisto kiekiais pasikliauti sunku, pasikliaukim gamta, vaikui tikrai nieko neatsitiks.

Bet jeigu šitam etape mes pastoviai tarsi per prievartą, per pyktį, per neigiamas emocijas bandom primaitinti, tai kad tas vaikas galbūt ten po savaitės pradėtų normaliai valgyti, mes tą sugadinam. Tai tiesiog truputį pralaukti, pražiūrėti, stebėti, kaip jisai jaučiasi, ar viskas gerai, ir labai svarbu jau tuo metu, kai vaikas valgo ir tiek, kiek jisai valgo, kad tas maistas būtų kokybiškas. Tai stenkimės, kad jeigu jau vaikas suvalgo ten pusę tiek, kiek mes norėtume, arba net gi mažiau ar ne, tai kad iš to maisto jisai gautų maksimalią naudą.

Dovilė. Aš su girdėjusi tokį posakį „Mes, kaip tėvai, nusprendžiame, ką mes pasiūlysime vaikui valgyti, o jau mūsų vaikas turėtų nuspręsti, kiek ir ko jisai valgys“, ar tu pritartum šitam posakiui?

Indrė. Pritarčiau, bet čia su visu kuo gyvenime. Čia mes kaip ir galim norėti ir dėti kažkokias tai pastangas ar ne kažką pakeisti, mes galim norėti dėti savo meilę ar kitas emocijas, bet jau nuo vaiko priklauso, ką jisai pasiims.

Dovilė. Iš tiesų tu teisi visiškai.

Indrė. Aš sakau, kartais pakanka paprasto tokio dalyko, kaip paleisti tą įtampą. Paleisti sau tiesiog. Gerai šį kartą šiandien tegu būna tiesiog taip, kaip yra. Rytoj mes galim sau vėl tą patį pasakyti. Šiandien tegu būna taip, kaip yra. Ir tuo metu labai daug kas pasikeičia, ir matom, kad ir vaikas nurimsta, ir leisti jam galbūt pažaisti su tuo maistu.

Dovilė. Tai žinai, šitas patarimas turbūt galioja visose tėvystės situacijose, tada, kai mes atsisakome savo lūkesčių, tada, kada mes labiau pradedame žiūrėti, kas tinka ir patinka mūsų vaikui, dažniausiai iš kažkur atsiranda ta vaivorykštė, nušviečianti visai kitomis spalvomis, tai turbūt galioja ne tik su maistu, bet ir kitose srityse. Tai turbūt visoj visoj tėvystei.

Indrė. Tikrai taip – ir visam mūsų gyvenime.

Dovilė. Tai labai, labai teisingai. Tai ką, Indre, ačiū tau labai, ačiū labai už patarimus ir, tikėsimės, tėvai ras būdų kaip sukurti tą tokį darnų ir sveiką santikį su maistu. Ačiū labai!

Indrė. Tikiuosi, ačiū tau labai. Iki!

Dovilė. Iki!

 

Daugiau apie kūdikių primaitinimą sužinokite seminare „Kūdikių primaitinimas išsamiai: viskas apie pirmųjų metų mitybą (6-12 mėn.)“, o jei auginate ikimokyklinuką, jums pravers seminaras „Maistas. Sveiki ikimokyklinukų mitybos įpročiai (2-7 metai)“.

 

Taip pat klausykite:

005: Tėvystės universitetai. Pokalbis su Milda Kukulskiene

007.1: Sąmoningos tėvystės filosofija (Aware parenting). Pokalbis su Rūta Navicke

008: Kalba, pasiekianti vaikus. Pokalbis su Igoriu Vasiliausku

009: Kur gimsta patyčios? Pokalbis su Jurgita Smilte Jasiulione