Ar šiuolaikiniai tėvai gali pasirinkti auklėti vaikus kitaip, nei buvo auginti patys? Kokie iššūkiai ir atradimai jų laukia, kai prasideda tėvystės universitetai?

Apie ką kalba  pozityvi, pagarbi ar švelni tėvystė, ir kodėl tai yra svarbu augančiai kartai?Asmeninės patirtys ir įžvalgos jaukiame pokalbyje su sveikatos psichologe, „Švelni tėvystė“ tinklalapio autore Milda Kukulskiene.

 

D. Sveiki prisijungę prie jau penktojo „Pagarbi Tėvystė“ tinklalaidės epizodo. Šis skaičius, o taip pat ir jūsų laiškai su nuomonėmės, įžvalgomis ir įvairiais komentarais yra geriausias įrodymas, kad kalbame apie tai, kas yra įdomu. Apie tai, kas iš tiesų rūpi. Tad nesustokite, rašykite mums ir toliau, dalinkitės savo nuomonėmis, siūlykite savo temas ar herojus būsimiems epizodams.

O viena iš pastabų, kurią gavau, yra tai, kad aš pamirštu prisistatyti. Tad skubu taisytis. Esu Dovilė Šafranauskė, „Pagarbi Tėvystė“ projekto sumanytoja ir, tikriausiai, viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie RIE pagarbios tėvystės filosofiją. O apie ją aš ne tik kalbu. Tai yra filosofija, kuria mes gyvename, augindami mūsų dukrytes, dvynukes Sofiją ir Tėją.

Dabar keliaukime į šios dienos epizodą, kuriame pasidalinsime labai asmeniškai išgyvenimais ir pajautimais, kodėl vis dėlto svarbu suteikti mūsų vaikams daugiau emocinio palaikymo. Iš kur mums, tėvams, semtis tam žinių, ir kaip gi mums patiems augti šalia savo vaikų.

O kartu su manimi šiandien – Milda Kukulskienė, dviejų mergyčių mama, sveikatos psichologė, LSMU doktorantė, o daug kam geriau žinoma kaip tinklalapio „Švelni tėvystė“ autorė. Labas, Milda!

M. Labas, Dovile!

D. Milda, papasakok trumpai apie save, gal kelis žodžius apie savo šeimą ir, aišku, apie tinklalapį „Švelni tėvystė”.

M. Tai visų pirma labia nudžiugau, kad buvau pakviesta įrašinėti šią tinklalaidę kartu su tavimi. Taip pat noriu pasveikinti „Pagarbią tėvystę” su tinklalaidės kūrimu.

D. Ačiū!

M. O turbūt savo šeimą pristatyti taip: esu pati psichologė, turiu vyrą gydytoją, ir auginam dvi mergaites – Elžbietą ir Liuciją. Elžbietai yra 4 metai, o Liucijai yra 2 metai. Vienas įdomesnių dalykų – jos abidvi gimė tą pačią metų dieną, t.y. turi vieną gimtadienį.

Auginau jas padovaudamasi pozityvios tėvystės principais. Daug dalykų yra panašūs su Pagarbios Tėvystės principais. Švelnios tėvystės išskirtinumas man pačiai yra būtent savęs priėmimas ir švelnumas ne kaip pozityvumas savaime, bet kaip gryno jausmo, emocijos, kad ir kokios jos kyla, priėmimas.

Tėvystėje jų yra pilna: ir liūdesio, ir nostalgijos, ir pykčio, ir džiaugsmo, ir euforijos. Tai visa tai, man atrodo, reikalauja švelnumo sau, psichologinio sąmoningumo. Ir tuo pačiu man tai yra apie vaikų emocijų priėmimą, bandymą, mokymąsi su humoru, per tokį lengvesnį priėmimą prie tėvystės, pažiūrėti, kas vyksta su mumis, kai mes auginame vaikus ir kai jie ateina į mūsų šeimą ir, aišku, ją keičia. Turbūt taip galėčiau pristatyti.

D. O, Milda, o kodėl vaikus reikia auginti kitaip, negu mus augino?

M. Šitas klausimas man yra gana sunkus. Mane augino mama kartu su seneliais. Augau, galima sakyti, beveik be tėčio nuo 2 metų. Tėvai buvo išsiskyrę, ir tėtis buvo toks atsitraukęs. Mano mama padarė labai daug: skyrė daug laiko mūsų su sese ugdymui, mūsų rūpesčiui, dėmesingam auginimui. Buvo daug gerų dalykų ir aš esu už visa tai jai ir seneliams dėkinga. Bet kalbant apie visos kartos, mūsų tėvų kartos, tėvystę, tai buvo daug tokių dalykų, kurie man nėra priimti.

Paklausus savo draugių rate „Ar jūs žinot, kiek jus laiko maitino?“, sužinojau, jog mano mama žindė, berods, iki 6-7 mėn. tuo metu, 1990-tais metais. Tai yra labai labai daug palyginus su kitom mano draugėm ir jų žindymo patirtim. Buvo labai greitai nutraukiams tas prieraišus ryšys dėl tokios gal sovietinės tradicijos: turi trukti kelis mėnesius, žindymas labai sureguliuotas.

Kitas dalykas: bausmių visiškas legalizavimas. Jei muši, tai myli, auklėjimas diržu ar rykštele. Net ir dabar susilaukiame iš senelių ar vyresnių žmonių, kad čia diržo negavęs vaikas, tai dėl to rodo emocijas. Tai irgi buvo tokia norma.

Kitas dalykas – emocijų slopinimas. Mus bausdavo už tai, kad mes rodome emocijos, kaip sakydavo „ožiukus“. Kas su tuo yra blogai? Aš kaip psichologė galiu pasakyti, kad mes turime daug emocinių problemų. Labai daug kas iš mūsų esam tokios neurozinės asmenybės, turim daug nerimo, jaučiam daug kaltės, sergam depresijom. Apskritai Lietuvoje savižudybių skaičius yra didžiausias visoje Europoje, o daug metų buvo didžiausias pasaulyje. Mes savižudybių skaičium lenkiam vos ne dvigubai, daugiau nei dvigubai lenkiam vidurkį, o antra šalis yra Slovėnija. Jei Lietuvoje yra 30 savižudybių 100 000 žmonių, tai Slovėnijoj yra 20. Vos ne dvigubai lenkiam. Ir pas mus ypatingai yra vyresnių kartų išaukštinta emocijų slopinimo kultūra. 

Kitas dalykas, kad labai daug vartojam visokių antidepresantų, neuroleptikų, raminančių vaistų ir vėlgi, negydom problemų, o slopinam dar labiau, kad nejaustume ko nors neigiamo.

Manau, visa ta psichinė sveikata yra pagrindinis dalykas, dėl ko turėtume pagalvoti apie savo vaikus, apie tą būsimą kartą.

Galbūt viena iš priežasčių yra auklėjimas, kuris verčia slopinti emocijas, viso to nelaimingumo, viso to prastos psichinės sveikatos.

Kitas dalykas – aš ir pati jai truputį kitaip ruošiausi, lyginant su savo tėvų karta. Dabar mes šiek tiek vėliau susilaukiam vaikų arba turime daugiau galimybių, kai esam pasiruošę, kai jau turim kažkokias žinias sukaupę, pavyzdžiui, turime išsilavinimą, tuokiamės, kuriam šeimą ne dėl to, kad yra visuotinai priimtina, o dėl to, kad norim, kad mylim. Yra daug daugiau sąmoningumo ir pasirinkimo paties žmogaus.

Čia irgi reiškia, kad galime pasirinkti pačią ir tėvystę, jau mes pasirenkam prieš tai, kaip mes kursim tą šeimą, kaip joje gyvensim, ir tą tėvystę norim pasirinkti patys, ir norim pasirinkti tokią, kur patys jaustumėmės moraliai teisingi prieš save, savo poroje.

Kai pradėjau lauktis, mano pagrindinis atradimas buvo, kad aš noriu tėvystę įsileisti į savo gyvenimą, nenoriu vaiko priverst prisiderint prie mano gyvenimo. Aš norėjau įsileisti į savo gyvenimą, norėjau leisti tėvystei mane pakeisti. Ir tada atsirado mano gyvenime žindymas pagal poreikį – nuo to viskas ir prasidėjo.

Man pačiai Švelni tėvystė nėra atsiejama nuo žindymo pagal poreikį - davimo sau tokios laisvės nesidėlioti visko į griežtą ritmą, davimo sau laisvės nereguliuoti kūdikio gyvenimo pagal tai, kaip nurodyta vadovėlyje „Griežta kūdikio dienotvarkė“ ir pan. Ir man tai buvo toks leidimas sau.

Kadangi buvo vasara, kai gimė mano vaikai, abi mano mergytės, aš nuo pat pradžių sau leisdavau išeiti į lauką, pamaitinti kažkur parke ant suoliuko arba susitikti su draugais ir irgi pamaitinti susitikimo metu, keliauti. Man tėvystė pradžioje gavosi „viskas šalia, ko reikia“. Kai augini vaiką, atsakai į jo verksmą, ieškai sprendimo, bandai atliepti poreikį kiekvieną, o ne kažkokią schemą, kokią turi galvoje. Tenka daug improvizuoti, daug prisiderinti, vieną dieną 5 miegai, kitą 2 miegai. Kažkaip bandai tame išgyventi.

Vėliau, kai pirmajai dukrai sukako vieneri, tuomet reikėjo ieškoti būdų, kaip išbūti su visom emocijom, su ribom, kaip būti pagal individualų vaiko poreikį. Su visom emocijom, kai jos atsiranda, nes tu leidi jom būti, ir jos yra tikrai visokios - ir sunkios, ir tirštos, ir daug ašarų, ir daug ašarų – visko yra daug per šiuos ketverius su puse metų. Ir aš vis dar mokausi būti tame, reaguoti. Turbūt taip trumpai galėčiau atsakyti.

D. Aš tau pritarčiau vieno dalyko, kurį tu paminėjai. Iš tikrųjų mes dabar gyvenam idealiomis sąlygomis tėvystei. Vis tik mes tikrai susilaukiam didžioji dauguma vaikų geromis sąlygomis, šiuo metu nevyksta kažkokie kataklizmai, perėjimai iš vienos sistemos į kitą, kas buvo, sakykim, pereinant iš sovietinės santvarkos, kur tėvai ir jų galvos buvo užimtos visai kitais dalykais.

Iš tikrųjų tėvai 90-aisiais turėjo labiau rūpintis, kaip išgyventi, kaip išmaitinti šeimą. O šiandieną didžioji dalis mūsų gali pasimėgauti tėvyste. Kitas dalykas – tikrai yra labai daug informacijos. Manau, kad tai yra ir privalumas, ir kartais gali tapti ir trūkumu. Tos informacijos yra labai daug – reikia atsirinkti, kas labiausiai tinka. Tačiau įžvalgų, pasidalinimų yra vis daugiau ir daugiau. Taigi ir tos pagalbos tėvams.

Žinoma, vėl kalbant apie pagalbą tėvams, ypač mamoms, ką tik susilaukusioms vaikų, manau, kad tos pagalbos niekada nebūna per daug. Ir kita mūsų modernaus gyvenimo rykštė yra ta, kad kartais mes nutolstame nuo savo šeimų plačiąja šeima, kurios gali ir padėti auginant vaikus, ir susitvarkyti su tomis motiniškomis emocijomis, ir su fiziniais dalykais. O kada atsirado tinklaraštis „Švelni tėvystė“, kada tu pradėjai tuo dalintis ir kodėl tu pradėjai tuo dalinti?

M. Galėčiau sutikti, kad jau tų tinklaraščių ir dalinimosi socialinėje erdvėje yra tikrai daug. Ir jo pradėjo darytis tikrai daug. Kai tik pagimdžiau pirmąją dukrą, buvo tikras dalijimosi bumas. Viršūnėje buvo tinklaraštis „Mamystė”, Aušra Paukštytė išleido savo knygą – tikras istorinis įvykis, dalinosi ir „Mamologas” – tuo metu garsus.

Kai gimė pirma dukra, aš tiesiog labai daug skaičiau – nuo Džinos Ford iki Aušros Kurienės „Kaip užauginti žmogų”. Ir rinkausi. Bandžiau tą daryti atsispirdama spaudimui, nes jaučiau, kad su tuo dalinimusi buvo ir labai daug spaudimo. Vieni sako, kad daryk tik taip, kiti sako – daryk visiškai priešingai, ir buvo labai daug skirting stovyklų.

Aš pati pradėjau rašyti tinklaraštį, kai gimė mano antroji dukra. Jai buvo gal 4-5 mėn., o aš prikaupiau labai daug visko savyje ir norėjau tą paleisti į viešumą, su kažkuo pasidalinti. Iš tikro esu jautrus žmogus, ir per motinystę aš labai daug visko prikaupiau.

Tas tinklaraštis, visų pirma, buvo ir kaip saviterapija išrašyti. Labai daug džiaugsmo suteikė, kad greitai atsirado auditorija. Pirmaisiais metai augo skaičiau, aš labai daug rašiau, tuomet pradėjo kviesti į įvairius renginius, taip ir gavau auditoriją savo tėvystei iškalbėti. Ir, aišku, paaugus vaikams, šiuo metu liko mažiau poreikio asmeniškai dalintis apie save, nes aš jaučiu, kad čia jau išsprendžiau didele dalimi, atsakiau sau, kokia yra mano tėvystė, kokia aš esu mama, priėmiau save kaip žmogų, ir, aišku, vyksta įvairūs dalykai viduje, kai būna kokie nors įvykiai, kai nežinai, kaip spręsti ar reaguoti.

Neseniai atsirado situacija, kai vyresnioji dukra Elžbieta grįžo įskaudinta, pajutau lyg ir kažkokią patyčių užuomazgą. Kaip tuomet komunikuoti? Man tai buvo nauja. Kalbant fundamentaliai, tai aš jau radau tuos atsakymus per tinklaraščio rašymą. Pradėjau rašyti, kai Liucijai buvo 4 mėn., ir rašau šiek tiek iki dabar, bet žymiai mažiau. Jai jau 2,5 metų. Pagrinde rašymas ir buvo per pirmuosius antrojo vaiko gyvenimo metus. Reikėjo labai daug iškalbėti. (juokiasi)

Reikia nepamiršti, kad esu psichologė. Tai kėlė man daug klausimų, kaip dabar turėčiau rašyti tinklaraštį. Aš pati labai nemėgstu sausos informacijos. Nemėgstu netgi psichologinės literatūros, jei ji populiarioji.

D. Penki būdai, kaip pasiekti laimę. (juokiasi)

M. Taip. Aš pati labai myliu egzistencinę, humanistinę psichologijos kryptį, kur yra žiūrima į kiekvieną žmogų unikaliai. Iš esmės aš padariau gana rizikingą žingsnį – rašiau kaip psichologė ir tuo pačiu rašiau apie save. Tai niekada nebuvo profesinis tinklaraštis – psichologės darbinė paskyra. Tai buvo asmeninės refleksijos tinklaraštis, kuriame atsispindėjo mano profesinis tapatumas. Būdavo ir teorinių tekstų apie prieraišią tėvystę, komunikaciją su ką tik pagimdžiusiom mamom apie pogimdyvinę depresiją, bet dauguma tekstų buvo asmeniniai patyrimai.

D. Tam tikra prasme tikriausiai galima sakyti, kad tai buvo lyg ir pareiškimas tavo paieškų, parodymas pasauliui to, ką atradai?

M. Taip. Vienu metu net pajaučiau, kad esu pikta ant visuomenės. Vienu metu mane labai erzino visi komentarai, kai, pavyzdžiui, važiuoji lauke su vežimėliu, šalta, migdai savo vaiką ir kažkas iš šalies gali prieiti ir apkaltinti save „Nešaldyk savo vaiko“.

Tave gali apkaltinti, užsipulti, kvestionuoti, abejoti, kokia tu esi mama – gera ar bloga? Vienu metu man tikrai buvo skaudu – kodėl tiek mažai palaikymo, o komentarų, patarimų, kritikos – labai daug?

D. Visi žino geriau už tave.

M. Taip, taip! Man norėjosi deklaruoti tai visuomenės daliai – pažiūrėkit, ką jūs darot, koks krūvis yra mamoms, mums reikia palaikymo, mums reikia priėmimo, pasitikėjimo, mes ne šiaip sau darom, leiskite mums auginti vaikus nekritikuodami ar mažiau kritikuodami. Būkite švelnesni su mumis.

Vienu metu tikrai jaučiau tokį poreikį. Vėliau jis susilpnėjo, kai aš pati pradėjau lankytis terapijoj ir pradėjau jausti mažiau pykčio kitiems, nes pasijaučiau tvirtesnė, pradėjau labiau savimi pasitikėti kaip mama, atsakiau sau į daug klausimų, pradėjo viskas mažiau nervuoti, geriau juk pasišypsoti.

Kad ir vakar buvo situacija – Liucytė (jai dabar 3 metų krizė) dabar labai smarkiai verkia, ir dažnai užeina verkimo epizodai. Vakar grįžome iš spektaklio, ir Liucija apsiverkė, kad baigėsi spektaklis, ji norėjo dar važiuoti mašina, dar pramogų, nes žinojo, kad dabar reikės eiti valgyti ir pietų miego. Aišku, buvo per daug stimuliacijos -  aš suprantu visas priežastis ašaroms.  Aš tiesiog ją nešu, sakau „Ne, dabar jau eisim namo“, o ji toliau verkia, ir mes susitinkam kaimyną. Jis klausia „Ko dabar verkia Liucytė?“, jis klausia manęs, lyg aš turėčiau visus atsakymus.

Aš turiu variantus, bet dažniausiai iš viso nežinau dėl ko, kartais ta priežastis net nebūna racionali. Anksčiau tokį klausinėjimą priimdavau kaip kišimąsi, nes man ir taip skauda, kad ji verkia, o čia dar klausinėja. Dabar tik nusišypsojau ir sakau „Nu va, toks etapas, susikaupė jausmų“. Nusišypsojau ir nusinešiau vaiką ir namuose sprendėm toliau visus reikalus. Tiesiog nusprendžiau priimti vaiko jausmus.

D. Jai tiesiog tikriausiai reikėjo išgedėti pasibaigusį spektaklį, galbūt nuovargį savo ir visus kitus dalykus – tai labai natūralu tokiame amžiuje, kai vaikai dar neturi gebėjimo suvaldyti emocijas, kol jie dar mokosi. Čia ir ateina tokie etapai, kai reikia tiesiog išbūti, neieškoti priežasties, o leisti vaikui išbūti tokią emociją, kokią jis beturėtų.

M. Nors visgi tos priežasties paieškos truputį ramina mus, kaip tėvus, nes leidžia rasti sprendimus. Jei krizė ilgalaikė, tai leidžia paieškoti galimybių padaryti kažką kitaip. Labai svarbu suvokti, kad kartais tikrai nebūna priežasties ar po didelio džiaugsmo kartais tiesiog ateina didelis tamsus debesis, intensyvi emocija, gąsdinanti vaiką, kurią reikia tiesiog išreikšti.

Terapijoje atrastas vienas patarimas, kad tiesiog reikia ne bandyti perkalbėti, pasiūlyti. Kai vaikas verkia, būna ūmioje būsenoje, jis nieko ir negirdi, kaip tik jaučiasi mažai suprastas. Tokiu atveju padeda būti šalia, kiek įmanoma susitvarkyti su savo emocijom, ir pakartoti „Tu dabar pyksti, tau susikaupė, tau liūdna“.

Užtenka pakartoti, pabandyti atspindėti emociją – tai man tikrai su vaikais suveikia. Nes jie išgirsta, kas čia kartais su jais vyksta, kai tų emocijų nesupranta visiškai, pasijaučia suprasti. Taip jie nurimsta – toks yra life hack iš mano gyvenimo.

D. Iš tiesų su tavimi absoliučiai suprantu. Bet kokių emocijų priėmimas yra labai svarbus. Kaip ir minėjai pokalbio pradžioje, mes esame karta, kai galvojama, kad jei tu jautiesi blogai, tai su tavim yra kažkas blogai. Dažnai žmonės užsisuka šitam rate. Geros mergaitės šypsosi, berniukai niekada neverkia – tokie dalykai, kurie šiandien atrodo visai juokingi, jie vis dar sėdi pas mus galvose. Todėl mums labai sunku išbūti tas vaiko emocijas, nes mums niekada neleido jų išreikšti iki galo. Bent jau aš labai pastebiu, kad turiu sąmoningai save sustabdyti nuo noro užbaigti tą vaiko emociją, nes man yra pačiai sunku.

M. Kas yra sveika psichika? Kai vaikas gali paliūdėti, išsiverkti, patrepsėti, parėkauti 10-15 min. Paskui jam tai nuslūgsta ir jis visas linksmas puola pilna burna valgyti sriubą ar juokauja, duoda bučkį. Jis geba išreikšti vieną ir jausti kitą emocijų pusę. Gali jausti džiaugsmą, meilę, saugumą. Tiesiog be vieno nebūna kito.

Mes dažnai slopinam liūdesį, dar labiau slopinam pyktį, kurį išreiškiam pasyviai agresyviai. Tuomet mums dažnai yra sunku ir kažkuo džiaugtis pilna širdim ar juoktis nuoširdžiai, mylėti kitą žmogų, priimti besąlygiškai.

Neveltui sako, kad tėvystė - geriau negu universitetas.

Emociniam lygmenį tikrai padeda suprasti, ką su tavim daro tos pirmykštės, labai natūralios vaikų emocijos – tai neįkainojama patirtis. Aišku, būna labai skausminga, kai suvoki, kiek tavyje yra neįsiklausymo, kai, pavyzdžiui, norime nuneigti, liūdesį ar pyktį. Tai svarbi žinutė sau, bet galime keistis ir tapti geresniai tėvais ir žmonėmis.

D. Dar labai svarbi pamoka, kai leidžiam vaikams išreikšti tas emocijas iki galo – emocijos turi pradžią ir pabaigą. Jos kažkada baigiasi. Man atrodo, kad mes, suaugusieji, kartais truputį bijom tų negatyvių emocijų, nes mums atrodo, kad jei jau įkrisim į tą emociją, tai ji bus begalinė.

Bet vaikai labai gražiai parodo – va, aš jau išbuvau tame ir aš keliauju prie kitų emocijų, neužsilieku emocijoje. Tai svarbi pamoka iš vaikystės, kaip mes tas emocijas priimam. Kartais vaikas pabaigė savo liūdesį, išverkė, o mama ar tėtis vis dar tame, sako, kad aš vis dar tame, negaliu taip greitai pabaigti. Turėtume to iš vaikų pasimokyti – emocijų lengvumo, kurio negalime iš jų atimti.

M. Taip, jie patenkina kažkokį poreikį, kuris jiems tuo metu svarbus, kai veržiasi susikaupęs bagažas, ir vaikai patenkina poreikį. Kai tas poreikis patenkintas, jie gali judėti toliau – vėl priimti informaciją, susikaupti, būti naujose patirtyse. Aišku, mes, tėvai, negalime sau leisti imti ir reikšti to pykčio – atsigulti ant žemės parduotuvėje ir mosuoti kojomis.

Yra savikontrolė, yra emocijų reguliavimo mechanizmas, kuris irgi yra labai svarbus. Kai jau nebėra emocijų savireguliacijos, kai mes nebemokam valdyti savo pykčio ar liūdesio, tai tuomet ir problemos kyla rimtesnės, nes nebegalime adaptuotis visuomenėje.

Bet iš vaiko per anksti to tikėtis neturėtume, nes spragtelėjus pirštais atsiranda savireguliacija – ji lavėja. Vidutiniškai apie 4-5 metus jis pradeda normaliai veikti – tokio amžiaus vaikų gyvenime vyksta žymiai mažiau dramų, ir jie pamažu artėja į suaugusiojo gyvenimą. 2-3 metų vaikas vieną vertus labai sparčiai kaupia informaciją ir daug emocijų prikaupia.

Mano 2,5 metų mergytė išbuvo visą spektaklį susikaupusi, o tai tokio amžiaus vaikui yra labai daug. Išeiti iš ritmo, pavalgyti pietus – tikrai sunki užduotis. O 4 metų amžiaus mergytei tai – jau juokas, labai lengvai įvyksta ir nereikalauja daug emocinių pastangų.

D. Iš tiesų kalbėti apie emocijas galėtume net ir atskiroje temoje. Net neabejoju, kad pavyktų įrašyti visa tinklalaidę apie emocijų priėmimą. Pažvelgus iš praktinės pusės, kalbant apie emocijas, iš tėvų susilaukiu tokios reakcijos - „Tai dabar viskas, ką vaikas daro, yra priimtina ir gerai?”. Labai svarbu atskirti, kad mes leidžiame vaikui išjausti emociją, ją priimame, tačiau mes nebūtinai priimame visa elgesį, kuris yra susijęs su ta emocija.

Elgesys gali būti koreguotinas, arba galima parodyti, kaip išreikšti pyktį visuomenei priimtinais būdais, tačiau nereikia slopinti pačios emocijos, o elgesį galima koreguoti ar parodyti tinkamą. Labai dažnai susiduriu, kad tėvai neatskiria šių dviejų dalykų: emocijos ir su ja einančio elgesio. Ir kartais mes susiduriam su tuo, kad vaikas muša mama ar pan.

Noriu pabrėžti, kad nesvarbu, ar tai švelni, ar pagarbi tėvystė – netinkamas elgesys negali būti toleruotinas, bet emocijos tikrai gali.

M. Galima pajusti tokią tamprią sąsają, kad kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jis reiškia per elgesį – vokaliai, kūno judesiais. Šioje vietoje aš pati tą matau. Pykčio neleidžiu reikšti netinkamais būdais, pavyzdžiui, fiziniu smurtu – mušimusi, spardymusi, kandimu. Neleidžiu to daryti kitam žmogui ir sau tuo pačiu. Neleidžiu agresijos reikšti ir laužant daiktus.

Kai vaikai pradeda gerai kalbėti ir jam sukyla stiprios emocijos, jis ima rėkti, tuomet prašau pasakyti žodžiais, o ne rėkti. Kartais vaikams rėkimas gali būti geras emocijų paleidimo būdas, bet nuo jo gali ir fiziškai pradėti skaudėti kitiems asmenims. Neleidžiu tempti, iš kito žmogaus kažką griebti, lupti, užgauti žodžias ar veiksmais – tai vieta, kurioje stengiuosi stabdyti.

D. Tai išreiškiant emocijas svarbu nubrėžti ribą, kad ta išraiška neturėtų kenkti kitiems žmonėms arba jų turtui ir sau tame tarpe. Kartais girdžiu patarimus vaikui, kandančiam kitam, įsikąsti ir sau. Tai yra labai pavojinga praktika, kuri gali privesti ir iki saves žalojimo. Todėl niekada nesiūlykime vaikams įsikąsti, trenkti sau ar kt.

M. Viena iš opių problemų, toliau kalbant apie psichinę sveikatą, yra savižala, ypač paauglių tarpe. Tai pasireiškia tada, kai yra tiek daug vidinės kančios, kad lengviau yra save žaloti ir pajausti fizinį skausmą, nei vidinę kančią. Jam yra lengviau įsipjauti ar trenkti kumščiu į medį. Tai yra labai didelė problema. Gali būti, kad tai yra susiję su nukreipimu vaiką į save, nemokom vaiko pačiam susitvarkyti su emocijom, kaip tėvai neprisiimam atsakomybės, kad turim vaikui padėti. O jei dar mokom trenkti sau ar kąsti – to tikrai nereikėtų daryti.

D. Mes vis kalbam apie vaikų jausmus, kaip priimti jų emocijas. Mes, tėvai, taip pat turim emocijas. Ir kas gi vyksta su mumis, kai mes pasirenkam priimti vaikų emocijas, auginti vaikus šiek tiek kitaip? Ar susidūrei su kažkokiais sunkumais, iššūkiais?

M. Taip, tai irgi buvo viena iš priežasčių, kodėl atsirado tinklaraštis. Tėvystė man nebuvo lengvai įkandama. Nei pro kur. Sunkiausia buvo ne fiziškai, o emociškai. Man niekad nebuvo sunku atsikelti naktį. Buvo bėda, kad slopinau daug emocijų ir sau labai daug prisiėmiau atsakomybės. Vienu metu turėjau negerą įsitikinimą – jei tu būsi gera mama, tavo vaikas mažai verks. Kuo vaikas daugiau verkia, karščiau elgiasi, tuo aš esu blogesnė mama. Vaiko elgesys yra tiesioginis atsipindys mano sėkmingos tėvystės.

Dabar jau truputį kitaip apie tai galvoju, man labai padėjo asmeninė terapija. Vienas svarbiausių dalykų, kuris pakeitė mano emocinę būseną – išmokti šiek tiek labiau būti gera mama sau. Kiekvienas žmogus turi vidinio vaiko dalį, pažeidžiamumą. O mes, suaugę, žmonės galime rūpintis ta savo pažeidžiama dalimi. Man buvo labai svarbu sau nebūti griežta, baudžiančia, kaltinančia mama. Ir tuomet tapo lengviau tėvystėje, pasikeitė savęs pačios vertinimas.

D. Mes, ypač mamos, kartais išsikeliam sau tikslą būti idealiom, žinoti viską, elgtis taip, kaip kažkur perskaitėme patarimų knygose. Aš galiu pasidalinti asmenine patirtimi. Kai atradau RIE Pagarbios Tėvystės filosofiją, kuri, beje, labai akcentuoja meilę sau ir daug, daug kartoja, kad tik mama, kuri rūpinasi ir savimi, gali tinkamai pasirūpinti ir vaikais. Kai mes esame pervargusios, įsitempusios, labai sunku išlaikyti kantrybę, atsisakyti kitų automatinių reakcijų.

Kai atradau šią tėvystę, man atrodė taip - „Jei dabar viską darysiu taip, kaip parašyta, viskas bus tobula”. Tačiau kuo labiau gilinausi į principus, kuo daugiau skaičiau ir domėjausi, tuo labiau aš supratau, kad vis dėlto yra dalykų, kurių neaprašysi instrukcijomis, neapibrėži punktais „5 žingsniai į paklusnų vaiką“. Ir nevyksta taip dalykai.

Nesvarbu, kuo remtumėmės, mes vis tiek turime atrasti savo dalykus, tai, kas veikia mums. Kartais tie nurodymai ar idealūs tėvai iš aprašymų tikrai sukuria įtampą. Ja tikrai reikėtų nusikratyti. Milda, dabar tavęs klausiu kaip psichologės – ar vieną ar kitą kartą pakeltas balsas gali sutraumuoti vaiką ar vis dėlto vaikai iš tikrųjų turi pakankamai daug atsparumo ir gali suprasti savo mamą?

M. Tikrai yra gana sunku sutraumuoti vaiką. Dažniausiai tai yra daugiafunkcinis dalykas, nes psichologinės traumos ar net jei darysime viską teisingai su visomis pastangomis, tam tikri įvykiai vis tiek gali psichologiškai traumuoti. Ta predispozicija, kurią vaikas atsineša, jo paties atsparumas irgi skiriasi. Tikrai nereikėtų graužti saves už spontanišką pratrūkimą. Svarbu, kad tai netaptų tendencija. O vaikų visada galima atsiprašyti ir parodyti, kad ne taip padariau.

D. Labai svarbus yra tas atsiprašymas. Tai, kas vyksta tarp tėvų ir vaikų, yra santykis. Ką gi mes darome santykiuose, jei įžeidžiame žmogų, pakeliame balsa? Mes dažniausiai nueiname ir atsiprašome.

Lygiai tą patį mes turėtume padaryti ir su savo vaikais, nes kartais tėvams lyg ir nepatogu atsiprašyti to mažo žmogaus. Tačiau jei mes galvojame apie santykio kūrimą, tai mes ir turėtume su vaikais elgtis taip, kaip ir elgiamės su kitais sau svarbiais žmonėmis – paimti ir atsiprašyti. Ir tuo pačiu parodyti vaikui, kad kai jie pasielgia netinkamai, jie irgi turi šitą galingą įrankį – ateiti ir atsiprašyti.

M. Ir mes, suaugę, turėtume nelaikyti pykčio, susiraukę bausti vaiko. Žinau, kad mūsų kartoj dabartiniai seneliai darydavo tokį dalyką – bausdavo ignoruojant. Džiaugiuosi, kad to nedarau. Jei vaikas manęs atsiprašo, tai duodu bučkį ir sakau: „Viskas, praėjo, džiaugiuosi, kad atsiprašei”, gal po kažkiek laiko aptariam, bet man gana lengvai gaunasi nelaikyti to pykčio savyje, tai mes susitaikom. Stengiamės susitaikyti prieš miegą – man tai labai svarbu.

Juk mūsų tėvystė, gyvenimas šeimoje – nėra rojus, mes patys nesame dievai. Mes esam žmonės su tokiom pat emocijom, kurios yra reikalingos ir svarbios. Ir kaip vaikui išmokt daryti kažką tinkamai, jei jis niekada nemato mamos, kaip ji ant jo supyksta. Tai yra rodiklis vaikui, kuris turi ryšį su tėvais, jam yra svarbu, kaip tai veikia mano tėvus. Sakykim, jis padarė kažką netinkamo – trenkė draugui, mama turėtų supykti. Keista, jei mama nesupyksta, ar ne?

D. Galų gale ir tas parodymas, kai tu kažką padarai, tai gali turėti įtaką, iššaukti kito žmogaus reakciją. Jei mes, kad ir ką vaikas darys, niekada neparodysim susierzinimo, pykčio, nenuliūsime, tai kaip gi vaikui sužinoti, kad jo veiksmai, žodžiai turi atgarsį kitų žmonių jausmuose? Svarbu parodyti kaip mes su tuo tvarkomės.

Tenka matyti tokių situacijų, kai vaikas rėkia, ir šalia stove mama ir rėkia ant rėkiančio vaiko. Aišku, taip gali nutikti. Mes niekada nežinom, kas įvyko tai mamai tą dieną – tai vieta, kurioje niekada negalime smerkti. Tačiau turėtume mokytis.

Kai tu kalbi apie tą tobulą motinystę, yra dabar ir tokia tendencija – žmonės sako, kad taip, motinystė yra sunki, mano namai yra netvarkingi, sėdžiu tame, ir jei jūs esate tame, tai junkimės į grupę ir gyvenkime tame chaose. Man atrodo, kad svarbu parodyti, jog gali būti visaip, bet parodyti, kad yra kelių išeiti iš to. Tu prakalbai apie asmeninę psichoterapiją, tai buvo, mano galva, pakankamai drąsus žingsis mamai psichologei pasakyti, kad taip, man reikia pagalbos ir tai yra OK, tai yra sveika.

M. Apie tą patį dalinimasį problemom ar juodžiausiais dalykais – iš tikrųjų yra pavojus su tuo. Tai tampa tarsi norma, kad mes visi rėkiam ant vaikų, grįžtam žingsnį atgal. Man atrodo svarbu ieškoti sprendimų ir turėti omenyje, kad kiekvienoje situacijoje visa laiką yra ką galima padaryti.

Jei nuėjai pas vieną psichologą, tau jis nepatiko, tai nueik pas kitą. Jei tau netiko keletas psichologų, nueik pas kitokį specialistą. Ieškok ir priimk, kad tai yra tavo atsakomybė, mamos ir tėčio ar senelio, prisidėti prie pažeidžiamesnių vaikų gerovės.

Kalbant apie psichoterapijos stigma – manau, kad jos tokios jau nėra. Man pačiai tai nebuvo kažkoks reikšmingas žingsnis, man tikrai nėra gėda, aš kaip tik tuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad turiu galimybę, nes finansiškai ir laiko prasme tai gana brangus pagalbos būdas. Bet visuomenėje jau tikrai niekas nepagalvos ar nenurašys, kad tu eini, kažką darai. Tai yra puiku ir labai augina kiekvieną žmogų. Kas tai išbando ir prisitaiko sau tinkamą būdą, tai kitiems žmonėms su tuo žmogumi darosi būti lengviau. Grįžtamasis ryšys labai greitai ateina.

D. Smagu. Man atrodo, kad lengviau ne tik kitiems žmonėms, bet ir pačiai su savim lengviau tampa būti. Tas irgi yra svarbu. Mes, žinai, kad esame su savimi taikoje.

Ir jau visai judant į pabaigą ir beklausant tavęs, kilo tokia mintis. Mes dažniausiai pasirinkame auginti vaikus truputėlį kitaip nei buvo auginami mes, augindami juos būsimam pasauliui, kuriame jie gyvens (iš tiesų net sunku įsivaizduoti, kas bus po 20 metų, kokios savybės bus reikalingos ir svarbios), ir neabejoju, kad buvimas darnoje, gebėjimas būti su savimo emocijomis, gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis ir ne tik žmonėmis. Įsivaizduoju, kad teks bendrauti ir su dirbtiniu intelektu. Jiems tikrai prisireiks įvairių sąvybių, kurias mes galėtume ugdyti.

Man kartais atrodo, kad aš įstojau į dar vieną universitetą, kuris vadinasi „Tėvystės universitetas”.

Ir jame nuolatos mokausi kartu su savo vaikais. Jie tikrai kaip tobuli mokytojai kasdien pažeria situacijų, kuriose galime mokytis ir keistis. Taip ir reikėtų žiūrėti į tėvystę. Kartais, kai mokaisi universitete, reikia ir pagalbos, reikia ir paskaityti, pasitarti. Ir, mamos ir tėčiai, mes neturime viso to daryti visiškai vieni. Svarbu susirasti tuos žmones, kurie galėtų palaikyti ir būti bendraminčiais šiuose tėvsytės universitetų moksluose.

M. Taip, tokia mintis ateina į galvą, kad reikės palinkėti kuo mažiau vadybinti tėvystėje. Nesistenkim padaryti to kažkokia schema, kad būtų tik taip, kaip aš sugalvojau. Neforsuokime tėvystės, priimkime ją organiškai, taip, kaip vaikai atsineša, kaip mes patys tuo metu jaučiam ir galim. Ir išlaikykime ryšį su vaikais, jo nenutraukime. Jei jis nutrūksta, atstatykime jį, kol vaikai yra maži - visada yra lengviai atstatyti ryšį.

Kaip sakai, Dovile, neišlaikius to universiteto egzamino, juk gali eiti taisytis, tavęs taip lengvai neišmeta. Ir mes, tėvai, eikime perlaikyti egzamino pas vaikus, nebijokim pakeisti. Kol vaikai yra iki paauglystės, su jais taip lengva atkurti ryš. Jau vėliau, kai jie pagal raidos tarpsnį nuo mūsų atsitraukinėja, pasidaro „spygliuoti”, tada yra sunkiau, bet irgi turime rasti būdų. Šioje vietoje vaikas niekada nebus atsakingas už ryšį. Šioje vietoje mes, vyresnieji, turime jį kurti.

Kol bus ryšys su vaikais, tai mes galėsime būti jo gyvenime, kai jam prireiks mūsų, arba galėsime lengviau juo pasitikėti ir spręsti problemas, jei jos bus. O gal ir visai nebus. Nereikia sau prisikurti didelių reikalavimų, bereikalingą įtampą. Gal bus būten kitokios problemos, nei mes įsivaizdavom. Niekada pilnai nepasiruošim. Tiesiog dabar būtim kiek įmanoma arčiau, labiau, maloniau kartu.

D. Paantrinsiu – jei net ir šiandien kažkas nepavyko mūsų tėvystėje, mes visuomet turim rytdieną, kai galime pradėti iš naujo. Mes visada turėtume orientuotis į ryšį, į buvimą kartu. Jei ir sužinojome, kad vienas ar kitas mūsų auklėjimo metodas ar nuostata yra klaidinga, šiandien pat ir pradėkime kitaip daryti. Neplakime saves už praeities klaidas, gyvenkime šiandiena ir išlaikykime ryšį su savo vaikais. Ačiū labai tau, Milda, už pokalbį.

M. Ačiū tau už klausimus ir įžvalgas, kurios buvo labai vertingos.

D. Aš manau, Milda, kad mes šiame formate tikrai dar susitiksim. (juokiasi)

M. Bus malonu, viso!

D. Ačiū tau labai!

 

Taip pat klausykite:

031: Apie sąmoningą tėvystę tiesiai iš jos kūrėjos lūpų. Pokalbis su dr. Aletha Solter (anglų k.)

023: Ypatingas tėvo ir sūnaus ryšys, bei ką daryti, kai jo nėra. Pokalbis su Antanu Grižu.

022: Mamos ir dukros. Kaip keičiasi santykis dukrai tapus mama. Pokalbis su Sigita Valevičiene.

015: Priimti vaikų emocijas – tai priimti pačius vaikus. Pokalbis su Aušra Rupeika.

008: Kalba, pasiekianti vaikus. Pokalbis su Igoriu Vasiliausku