Dvynių tėvai dažnai pastebi, kad jų vaikai dažniau pešasi ir kur kas intensyviau nei broliai/sesės kitose šeimose.

Už to, tikėtina, yra kelios priežastys, apie kurias nepagalvojote:

1. Visuomenės nuostatos

Visi žinome, kad vaikų konfliktai yra normalus dalykas. Tačiau susipešus dvyniams, galime pagauti save galvojant: „Na, bet jūs juk dvyniai, turėtumėte būti artimi ir sutarti!" Taip, lygiai taip, kaip galvoja dvynių neauginantys tėvai ir lygiai taip, kaip jūs patys girdėjote iki tapdami dvynių tėvais.

Todėl mums, tėvams, dvynių konfliktai tarsi turi papildomą „auč" momentą, tarsi priekaištą, kad mūsų dvynių santykiai kažkokie ne tokie. O tai nepadeda tiesiog ramiai sureaguoti į iškilusias situacijas.

2. Raidos etapo vienodumas

Net ir pametinukai visuomet yra šiek tiek skirtingame raidos etape, kai vaikai domisi kiek kitais dalykais, skiriasi jų gebėjimai bei interesai. O štai dvyniai... visada toje pat valtyje, t.y., tame pačiame raidos etape. To pasekoje jiems sunkiau užsiimti skirtingais dalykais ir taip turėti erdvės tik sau.

Įsivaizduokite, tarsi visada šalia būtų žmogus, kuris nori daryti tą patį, ką ir jūs. Erzintų? Mane tai tikrai!

3. Dėmesio dalybos

Ir čia tikrai ne joks priekaištas! Auginant dvynius, mes tiesiog visada esame vienas dviejuose, o dažnai ir trijuose ar daugiau vaikų. Todėl neretai kad ir kiek dėmesio skirtume, atrodo, kad jo vis negana!

Taip yra todėl, kad būdami visur, realiai esame niekur iki galo. Na, ir štai puiki priežastis apstumdyti savo dvynį, pakovojant dėl mamos/tėčio dėmesio.

Jei tik yra galimybė, kuo dažniau pabūnant su vaikais one-on-one, ši peštynių priežastis kiek sumenksta.

4. Individualumo formavimasis

Pasąmoniniame lygmenyje dvynių kovos vaikystėje pirmiausia yra siejamos su noru susiformuoti savo unikalumą. Peštynės, ginčai yra tie žingsneliai, kurių pagalba vaikai kuria kiekvieno savęs, kaip individualaus žmogaus, ir mūsų, kaip dvynių poros, suvokimą.

Taigi, ar dvyniai pešasi dažniau? Tikriausiai kiekvienoje šeimoje yra vis kitaip. Vis kitoks intensyvumas. Tačiau turime suprasti, kad augti nuolatos su kitu, panašiu į save, nėra visada paprasta. Tad pabūkime atlaidesni sau, pabūkime atlaidesni ir savo vaikams, kurie dar tik mokosi kaip sutarti vienas su kitu.

Sau ir jums kantrybės linkėdama