Kai išgirstame patarimą „tai paprašyk vyro pagalbos“, dažnai sukyla pyktis.
Kodėl toks nekaltas patarimas taip greitai išveda iš pusiausvyros? Nes, na, juk pagalbos tai tikrai reikia auginant vaikus. Bemiegės naktys, pirmi dantukai, nesibaigiantys sauskelnių keitimai, pilvuko diegliai, pirmi nukritimai, pirmi nubrozdinti keliai, pirmas pyktis, emocijų audros, „ne, ne, ne, aš pats“ - kaip dažnai auginant vaikus norime, kad estafetę perimtų kažkas kitas, o mes turėtume valandėlę atsipūsti, arba kad bent jau šalia būtų žmogus, su kuriuo visais šitais pirmais (ir ne tik) kartais galėtume pasidalinti.
Jeigu reikėtų surasti giliausią ir skaudžiausią priežastį manyje, kodėl taip erzina pasiūlymas prašyti vaikų tėčio pagalbos, tikriausiai tai būtų jausmas, kad jeigu aš turiu pas savo partnerį prašyti pagalbos, tai vadinasi aš vaikus auginu iš tiesų viena. Jie - mano, aš viena už juos atsakinga, ir kai jau nesusitvarkau, tada žinau, kad galiu kreiptis pagalbos į vaikų tėtį.
Kada nors savęs klausėte, iš kur atsirado šis požiūris, kad mamos turi prašyti vyrų pagalbos, auginant jų abiejų bendrus vaikus? Kad vyras padės paprašytas, arba, kad mano vyras mums padeda, arba kad maniškis nepadeda net paprašius?...
Pasikeitęs tėčio vaidmuo
Daugelį amžių vienintelis tėčių vaidmuo buvo finansiškai išlaikyti šeimą. Kai tuo tarpu mamos vaidmuo buvo rūpintis vaikais ir namais. Tėtis vaikų auklėjime dalyvaudavo tik tada, kai reikėdavo drausminti ar nubausti vaiką. Dažnai užtekdavo mamos grasinimo vaikams papasakoti tėčiui apie netinkamą elgesį ir elgesys liaudavosi. Ilgą laiką fizinis smurtas daugelyje kultūrų buvo laikomas normalia ir tinkama drausminimo forma ir dažniausiai iš tėčių būdavo tikimasi, kad jie bus to drausminimo taikytojais.
Laikai keičiasi. Šiandien tėčiai vis labiau įsitraukia į vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Taip pat išaugo ir šeimos struktūrų įvairovė. Apsidairę pamatysime aplinkoje vienišų tėčių, išsiskyrusių tėčių, patėvių, įtėvių, biologiškų tėčių, tos pačios lyties tėčių. Tikriausiai šis socialinis kontekstas yra taip pat labai svarbus faktorius, kuris lemia tėčių įsitraukimo į šeimos gyvenimą suaktyvėjimą, nes daugėja situacijų, kuriose tėčiai tampa pagrindiniais arba net vieninteliais tėvais, auginančiais vaikus.
Šiuolaikinė šeimos struktūra
Šiuolaikinės šeimos struktūra skiriasi nuo tradiciškai mums iki šiol pažįstamos šeimos, kur du jauni skirtingų lyčių žmonės susituokę užaugindavo vaikus ir nugyvendavo kartu iki gyvenimo pabaigos. Šiandien dauguma žmonių nejausdami pilnatvės poroje ieško savo asmeninės laimės, net jeigu to kaina - skyrybos ar vieniša tėvystė.
Ilgą laiką skyrybos buvo tabu, net ir tais atvejais, kai tarpusavio santykiai būdavo visai prasti, bet vis labiau ir labiau suvokiama ir priimama, kad vaikams svarbiau už tėvus po vienu stogu yra sveika psichologinė ir emocinė aplinka namuose. Ir net jeigu tėvai gyvena kartu, galbūt ryte į darbus keliauja mama, o namuose lieka ir augina vaikus tėtis.
Ir net jeigu vaikus augina du suaugę žmonės, tėčio vaidmuo vis tiek yra esminis: vaikai biologiškai ateina per mamos kūną, tarsi suaugę su juo, tarsi tokiame savaiminiame instinktyviame ryšyje, todėl ypatingai yra svarbus vaikams santykis su tėčiu, o santykis reiškia laiką kartu.
Kaip sakė lapė Mažajam Princui, tai štai kodėl mes vieni kitiems svarbūs, nes mes leidžiame laiką kartu, mes būname vieni šalia kitų, mes pastebime vieni kitus, mes jaukinamės vieni kitus santykyje:
„— Jeigu nori turėti draugą, prijaukink mane!
— O ką dėl to reikia padaryti? — paklausė Mažasis princas.
— Reikia kantrybės, — atsakė Lapė. Iš pradžių atsisėsk štai ten, atokiai, ant žolės. Štai taip. Aš kartais į tave akies krašteliu žiūrėsiu, o tu tylėk. Bet kiekvieną dieną atsisėsk vis arčiau…“
Kaip tapti tėčiu?
Ar reikia ruoštis tapti tėčiu? Jeigu prieš keliasdešimt metų tėčiai seminaruose ir susitikimuose buvo retas svečias, tai šiandien jau nieko nestebina į paskaitą apie tėvystę atėjęs tėtis. Tikiu, kad vis dar gali būti nedrąsu apie tai papasakoti darbdaviui, prašantis išleisti iš darbo, ar net draugų tarpe, bet pasiryžus ir nuėjus, galima pamatyti ir suprasti, kiek daug visko mūsų laukia tėvystėje, ir suvokti, kad tėvystė iš tikrųjų bus susitikimas su mumis pačiais. Nes tik susitikę su savimi, mes galim tikrai susitikti su kitu.
Tėčiai, taip pat kaip ir mamos, tėvystę turi prisijaukinti, o tai padaryti lengviau, jeigu tėčiai nuo pat pradžių ruošiasi kūdikio gimimui arba vaiko atėjimui į šeimą. Laikas, praleistas ruošiantis tapti tėčiu, turi tiesioginės įtakos tėčių įsitraukimui gimus kūdikiui. Fizinis ir emocinis pasiruošimas vaiko atėjimui į šeimą yra svarbus bet kokios struktūros šeimose ir be(si)laukiant bet kokio amžiaus vaiko.
Suplanavus šeimos pagausėjimą, moteriai besilaukiant, dažnai vyrai gali jaustis taip, tarsi jie iš tikrųjų nepriklausytų šiam naujam pasauliui. Gyvybė gyvena ne jų kūne, šeimos laukiantį pasikeitimą sunkiau užčiuopti. Lankyti kursus gali būti gėda, darbdaviai nebūtinai išleis darbo metu - vyras nėštumo metu, atvirkščiai, gali panirti į visai naujus projektus ir užsiėmimus, kad nereikėtų susidurti su viduje kirbančiu nerimu.
Kai negalime kontroliuoti, kas vyksta mūsų aplinkoje, mes dažnai susirandame naujų veiklų, kurios padeda atgauti kontrolės jausmą, taigi tėčių užimtumas nėštumo laikortarpiu gali byloti apie jų bandymą per išorinius veiksnius vėl pasijusti padėties šeimininkais. Patiriami jausmai ir emocijos tiek mamai, tiek tėčiui yra nauji, todėl labai svarbus yra tarpusavio santykis ir kalbėjimasis. Kuo laisviau vyks diskusija įvairiais klausimais, kuo daugiau bus atliepta baimių, įsitikinimų, aptarta įvairių situacijų besiruošiant vaiko atėjimui, tuo paprasčiau bus ir lengviau pajausti ir susikurti sau vietą tėvystėje.
Svarbiausia - pusiausvyra
Visai nesvarbu, kuo kiekvienas nuspręs rūpintis namuose, svarbiausia, kad tėvai pasiektų susitarimo, kuriuo jie abu būtų patenkinti. Ruošdamiesi tėvystei, tėčiai supranta, kiek daug skirtingų faktorių daro įtaką požiūriui į vaiką. Visų pirma tai, kaip jie patys buvo auklėjami. Dažnai mes patys nesuvokiam, kodėl elgiamės ar reaguojame vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, kai kuriems tėčiams gali būti labai sunku susidurti su savo vaikų pykčiu, jei jie patys niekada negalėjo pykti ant savo tėvų.
Taip pat greitai yra susiduriama su suvokimu, kad tėvystė yra didesnė ir apimanti daugiau sričių, negu mes iki tapdami tėvais įsivaizdavome. Net ir ruošiantis tėvystei, neįmanoma iki galo įvertinti pokyčių, kuriuos kūdikis atneš į šeimą. Kai kurie tėčiai gali bandyti ir toliau gyventi taip, lyg niekas iš tikrųjų nebūtų pasikeitę. Gali reikėti laiko, kol tėčiai pajus glaudų ryšį su savo kūdikiu. Dabar jau niekam nebe paslaptis, kad pogimdyminės depresijos gali kamuoti ir tėčius. Iš tiesų, kūdikio gimimas tėčiui gali būti dar stipresnis potyris nei mamai.
Tėtis gali jaustis nereikalingas, ypač jei jam neleidžiama dalyvauti ankstyvoje kūdikio priežiūroje, nes „mama žino geriau“. Kartais būna atvirkčiai, tėtis tarsi pradeda konkuruoti su mama, jis įsitraukia į kūdikio priežiūrą ir namų ruošos darbus taip, kad mama pradeda jaustis šiek tiek išstumta. Abiems tėvams svarbu stengtis pasiekti pusiausvyrą santykyje ir tėvystėje. Vaikai nuskaito visas tėvų emocijas - pajutę tėvų įtampą, ją išjaus kaip savo.
Pusiausvyros paieškos nėra lengvos, jos mus lydi, net kai vaikai jau suauga ir palieka namus - tada tariamės dėl santykių su anūkais. Lengviausia mėgautis darna ir harmonija, kai iš anksto susitariame dėl vaikų priežiūros darbų pasiskirstymo. Kuo mažiau reikės dėl visko derėtis jau vaikui gimus, tuo lengvesnė bus buitis, ir tuo mažiau progų - konfliktams.
#1 Finansinis indėlis
Auginant vaikus, svarbus abiejų tėvų dalyvavimas. Kiekvienai šeimai reikia pajamų ir jas gali į šeimą parnešti vienas iš tėvų arba abu, pagal bendrą susitarimą. Nėra jokių gairių, kurias reikia atitikti, vienintelis kriterijus yra tai, kad susitarimas tiktų abiem tėvams.
Susitarus dėl pajamų, svarbu nepamiršti, kad namų ir vaikų priežiūros pareigos turi gulti ant abiejų tėvų pečių. Nebūtinai po lygiai, nebūtinai kiekvieną dieną ar kiekvienoje situacijose, vėlgi svarbu išlaikyti patį principą, kad priežiūroje lygiomis teisėmis dalyvauja abu tėvai, o tarpusavio namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų pasiskirstymas yra jų susitarimo klausimas.
#2 Emocinis indėlis
Vaikui svarbu jausti abiejų tėvų dėmesį. Žinoti, kad tėvai auga kartu ir pažįsta jo turimus draugus, žino, kas jam kelia nerimą, kokius žaidimus mėgsta žaisti kieme, apie ką svajoja, kur reikia palaikymo, kaip sekasi mokykloje, kas ten domina. Auginant vaikus dviese, galima būti su vaikais paeiliui, keičiantis, ginčus spręsti su vienu iš tėvų, eiti miegoti su kitu, kad prireikus, kitas suaugęs galėtų pakeisti tą, kuris jau pavargo.
Vaikui reikia žinojimo, kad kai jam prireiks, vienas iš tėvų bus šalia, visai nesvarbu, ar tai mama, ar tėtis, ir tuo pačiu labai svarbu, kad vyktų kaita, kad šalia nebūtų visada tas pats vienas iš tėvų. Vaikui svarbu žinoti, kad gali pasitikėti abiem tėvais, kad jie abu bus šalia, kai reikės.
#3 Laiko kartu indėlis
Vaikams nereikia naujausių technologijų ar brangių dovanų. Jokios dovanos ar pramogos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto ryšio su tėvais. Vaikams svarbiausia leisti laiką kartu su tėvais. Ir visai nesvarbu, ar kartu grosite, ar eisite pasivaikščioti, ar žiūrėsite filmą, sportuosite, supsitės žaidimų aikštelėje, piknikausite kieme, žaisite kartu su kaladėlėmis, spalvinsite ar piešite bendrą piešinį, važinėsitės dviračiais, gaudysite drugelius, laikysitės už rankų, gaminsite valgyti.
Jeigu vienas iš tėvų dirba, grižus dirbančiam tėčiui ar mamai namo, tai gali būti puiki proga praleisti laiką visiems kartu, bendrystėje, lėtai, pastebint vienas kitą.
#4 Tėčio laiko tik su vaiku indėlis
Labai svarbu suteikti laiko ir erdvės vyrui vienam pabūti su vaikais, be mamos. Tėtis gali skaityti knygeles, apkamšyti prieš miegą, iškrauti indaplovę su vaikais, padėti susiruošti užkandėlę į mokyklą, apsipirkti, ruošti vakarienę su vaikais, kai tuo tarpu mama išeina pasivaiksčioti, ilsisi, sportuoja, skaito knygą viena.
Leiskime tėčiui su vaikais būti taip, kaip norisi jam, kaip norisi jiems kartu. Tas laikas turi būti jų ir apie juos. Tėčiai dažnai laiko prioritetais pramogas ir smagų laiką su vaikais, kai tuo tarpu mamos labiau koncentruojasi į rūpinimąsi vaiko buitimi, palikime laisvę apsispręsti jiems!
Kai tėtis aktyvus šeimoje, leidžia laiką su vaikais, domisi jų pomėgiais, yra parama vaikams – pasinaudokime tais momentais ir pasirūpinkime savimi, skirkime laiko sau, pasitikėkime, kad jie abu ras būdų, kai nenusisukti galvos ir pasibūti kartu. Berniukams tėtis yra svarbus vyriškumo pavyzdys, o mergaitėms artimas santykis su tėčiu atneša pasitikėjimo ir saugumo.
Vaikams tėčio palaikymas yra ypač svarbus stresinėse situacijose: kai kažkas nepavyksta, kai negaunamas rezultatas, kai žeidžia aplinka. Mamos tokiose situacijose pačios sureaguoja labai emocingai, joms tarsi skauda už vaiką ir su vaiku. Tėčiai dažnai būna racionalesni, jie labiau išlaiko šaltą protą ir dėmesį kreipia į situacijos sprendimą.
Jeigu mamos vaikus moko, kaip priimti jausmus ir kaip būti suprastam ir atjaustam, tai tėčiai moko „o kas po to”, tai yra kaip konkrečiai šitoje situacijose elgtis toliau, ką daryti, kaip ieškoti sprendimų, kaip nesusitapatinti su jausmu ir nepasiduoti bejėgystei.
#5 Darnių ir šiltų santykių šeimoje indėlis
Tėvystė yra taip pat apie vienas kito palaikymą. Mes visi gyvename dideliuose kūnuose, o viduje dažnai jaučiamės kaip vaikai. Ir visi tėvystės patarimai, kuriuos norime įgyvendinti su savo vaikais, mes juos visų pirma turime prisitaikyti sau, kaip suaugusiam žmogui. Todėl, kad vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio, o ne iš to, ką jiems sakome daryti, kai mes darome visai atvirkščiai.
Jeigu vaikus mokome draugystės, vadinasi turime savo partneryje pastebėti tai, ką jis daro gerai, ir būti dėkingais už tai. Beje, tai, ką pastebime, (pagal kažkokį tai kvantinės fizikos dėsnį, iki galo nesuprastą ir nepagrįstą, bet veikiantį, o tai svarbiausia) dauginasi, vadinasi jeigu pastebėsime, kas mums teikia džiaugsmą, džiaugsmo šeimoje ir turėsim daugiau. Ir šiaip, žmogiška, bet pagyrimas ir pripažinimas veikia geriau, negu kritika.
Matydami, kaip tėvai palaiko vienas kitą, vaikai augs turėdami nuostabų pavyzdį praktikoje, kaip būti santykyje su kitu žmogumi, kaip išlaikyti šilumą ir pagarbą, net ir ypatingai, kai nesutariame ir į gyvenimą žiūrime skirtingai.
#6 Palaikymo indėlis
Mes visi mokomės būti tėvais. Iš vaikystės atsinešame tam tikrų įgūdžių, lūkesčių, auklėjimo modelių, bet nebūtinai jie mums tinka auginant savo vaikus, tad gali tekti visko mokytis iš naujo.
Be to, niekas negali iš tikrųjų paruošti tėvystei, nes tėvystėje mus iš tikrųjų nuolat ištinka ne situacijos, o emocijos kylančios tose situacijose. O tam žemę iš po kojų išraunančiam jausmų uraganui pasiruošti nelabai įmanoma...
Neišvengiamai bus klaidų, būsime pavargę, nusivylę. Kuo anksčiau pasirūpinsime turėti savo aplinkoje erdvę, kurioje galima patikimam žmogui atiduoti visus jausmus, kylančius tėvystėje, kurioje bus, kas saugiai juos priima, išklauso, tuo labiau galėsim tėvyste mėgautis ir joje atsipalaiduoti. Jeigu tai susikuriame ir turime poroje - puiku, jeigu ne, ieškokimės draugų, kitų mamų ir tėčių, tėvų palaikymo grupių - tėvystė niekada nebuvo lengva ją nešantis tik ant vieno žmogaus pečių.
Motinystėje ieškote pagalbos ar paprasčiausiai palaikymo? Prisijunkite į palaikančią mamų ir specialistų moderuojamą bendruomenę, kurioje rasite bendramintes mamas, atrinktus seminarus ir pokalbius, gyvus ir nuotolinius susitikimus ir gausi atsakymus į savo klausimus - „Augančios MES“!
- Renata Cikanaitė 🤍 @tevai_rysyje
Taip pat skaitykite:
Šiuolaikinė motinystė dažnai kupina nerimo: kai kurių reikalavimų neįmanoma pasiekti
Mamų bendrystės svarba emocinei gerovei
Lengvos motinystės iliuzija: jei tu norėjai būti mama, tai dabar nebegali skųstis!
Taip pat klausykite:
030: Ko bijo tėvai? Pokalbis su Renata Cikanaite
020: Kaip kalbėti su vaikais apie karą ir mirtį. Pokalbis su Renata Cikanaite
018: Kalėdų senelis – kokią istoriją renkamės pasakoti vaikams? Pokalbis su Renata Cikanaite