Šįkart apie tėvystę, kuri užgimsta širdyje, tačiau vaikelis neskuba atsiliepti į šią meilę. Nevaisingumas, sunkumai susilaukti kūdikio sukelia įvairiausių jausmų: pyktis, nereikalingumo jausmas bei neviltis.
Kaskart sužibusi viltis ir vėl lydinti nesėkmė – viduje tarsi kažkas tyliai sudūžta ir tampa labai tuščia. O visa tai dažniausiai lieka nepasidalinta su brangiais žmonėmis, nes ši tema visuomenės požiūriu nepatogi.
„Nors su nevaisingumu susiduria statistiškai vis daugiau ir daugiau porų, bet jos visa tai paslėpia, tai yra mažas šeimos reikalas”, – pasakoja privačiai praktikuojanti psichologė, doktorantė, lektorė Mykolo Riomerio universitete, psichologė mobilioje krizių įveikimo komandoje Aušra Sirevičiūtė.
Jos mokslinių tyrimų sritis kaip tik ir yra nevaisingumo išgyvenimai, tapsmas tėvais po nevaisingumo patirties. Ją Pagarbios tėvystės tinklalaidėje kalbino Dovilė Šafranauskė. Visą pokalbį galite klausyti čia:
– Aušra, o kodėl ir kaip ši nevaisingumo tema tapo mokslinių tyrimų objektu? Ir gal gali papasakoti plačiau, kokius mokslinius tyrimus darai?
– Tos istorijos, kuriose aš nardau, su tais žmonėmis būnu tiek moksliniame, tiek praktiniame darbe, turbūt atkeliavo į mano gyvenimą dėl to, kad aš matau labai didelę prasmę tame. O, iš esmės, šiuo metu aš rengiu disertaciją, kuri yra būtent apie tapsmą mama, konkrečiai po genetiškai terminuotos nevaisingumo patirties ir ši tema taip organiškai išsivystė.
Iš pradžių aš tyrinėjau nevaisingumo išgyvenimus ir ilgainiui pajutau, kad mokslas tikrai nemažai žino apie tai, kuo tos poros gyvena, su kuo jos susiduria. Ta tema pati ateina apie tai, ką visgi reiškia būti tėvystėje, kai tu praėjai tikrai tokį sudėtingą, emociškai sunkų kelią. Čia yra dar tikrai labai daug klausimų. Tos poros, neretai mes tikime, prieina prie tos laimingos pabaigos ir turbūt ne visą laiką tai yra apie tą laimingą pabaigą ir galbūt tikrai svarbu suprasti, kokios pagalbos ir čia toms poroms gali reikėti.
– Tu paminėjai, kad ta tema yra tokia svetima visuomenės požiūriu. Kai tu kalbiesi su poromis, ar jaučiamas toks dalykas, kad jie kažkaip bijo aplinkinių reakcijos? Ar aš teisingai supratau, kad tu kalbiesi su tomis poromis, kad toliau galėtum daryti tuos tyrimus?
– Mano tyrimai iš esmės trumpai apibendrinant, yra apie žmogaus patirtį. Mano radiniuose nėra statistikos, nėra skaičių, tai yra labai gyvos, labai autentiškos patirtys. Su kiekvienu iš šių žmonių turiu, sakyčiau, atskirą intymų pokalbį ir taip labai artimai su to žmogaus patirtimi susiduriu. O dėl ko yra tas tabu ir dėl ko yra tylima, aš galvočiau, kad nevaisingumas yra patirtis, kuri yra labai labai emociškai pilna.
Ir vienas turbūt labiausiai išgyvenamų jausmų poroje ar atskirai kažkuriam iš partnerių yra didžiulė gėda. Na, nes kai aš susiduriu su sunkumais susilaukti vaikų, labai neretai mano santykis su manimi keičiasi. Jis tampa pažeistas ir tame yra labai daug gėdos. Tada atsiranda menkavertiškumo jausmas, kažkoks nepakankamumas, labai neretai keičiasi ir pajaučiamas vyriškumas ar moteriškumas: „Kiek aš esu moteris, jei aš negaliu susilaukti ir koks aš esu vyras?“
Visi šie jausmai, priverčia ilgainiui jaustis, kad aš esu kažkoks ne toks. Kad man nepavyksta, kad mano kūnas netgi mane nuvilia ir aš negaliu išpildyti savo kažkokios prigimtinės biologinės funkcijos. Moteris negali išnešioti, pagimdyti, vyrai negali su moterimi kartu sulaukti to vaikelio. Ir yra labai baisu.
Taip pat yra ta visa socialinė aplinka, kurioje mes esame. Nes neretai, tarkime, iš artimųjų ar iš draugų mes, netgi tie, kurie nesusiduriame su ta problema, karts nuo karto sulaukiame tų tokių tiesmukų komentarų, kurie verčia jaustis nemaloniai: „O tai kada tie vaikai, tai jūs nieko nedarot, tai kada aš būsiu senelis, močiutė?“ – ir tokie klausimai verčia atsitraukti, tada tikrai nesinori tuo visu skausmu dalintis: „Man nėra jauku apie tai kalbėti, aš noriu labiau susigūžti ir pasilikti sau tuo, kuo aš gyvenu“.
– Tas klausinėjimas tarsi sukuria tokį įvaizdį, kad susilaukti vaikų, yra būtinybė. Niekas net nesvarsto, kad galbūt yra kažkokių sunkumų pastoti, viskas yra tarsi taip savaime suprantama. Lyg iškrentame iš to „savaime suprantama“ rėmo.
– O aš visą laiką labai galvoju, ar egzistuoja tas „savaime suprantama“ supratimas. Ir darbe su klientu, ir savo moksliniame darbe visą laiką į tą patirtį labai žiūriu individualiai. Nėra savaime suprantamų dalykų. Ir dar aš galvoju, kad, iš esmės, ta pati tema turi tokį intymumo momentą, vis tiek tai yra kažkiek apie poros intymų, seksualinį gyvenimą, apie kūniškumą, kur tikrai kartais nesinori išnešti to, diskutuoti, nes ir taip gyvenant toje nevaisingumo kelionėje, intymumas irgi pažeistas tampa.
Atsiranda visokie gydytojų įsikišimai, komentuojantys tam tikrą poros lytinį gyvenimą arba artimųjų komentarai, kai jie jau sužino, apie ką čia viskas yra. Ir, atrodo, norisi kažką truputėlį pasilaikyti sau. Nes pas mus nėra įprasta, iš esmės kalbėti apie seksualumą, intymumą garsiai.
– Be to, kiekvieną mėnesį yra toks dūžtančios vilties jausmas. Atsiranda ir tokio liūdesio arba gedėjimo ir tikrai nesinori kiekvieną mėnesį kažkam sakyti: „Žinai, ne. Vis dar ne“. Tas liūdesys, net kartą per mėnesį, jis pasidaro aštrus ir dažnai besikartojantis.
– Ir netgi moksle visas buvimas, ir nusivylimas laukime ir įvardijami kaip tokie emociniai kalneliai, kai tu kas kartą vis viliesi ir vėl ta viltis dingsta. Įdomus momentas, kad net tos pačios mėnesinės, kurios ateina kiekvieną mėnesį, kai tau nepavyksta sulaukti vaikelio, jos yra labai skaudus dalykas, jos tampa kažkuo tokiu labai nelaukiamu, kažkuo skaudžiu.
– Ir, visgi, pakalbėkime, kaip tai veikia poros santykius.
– Pasikeičia intymumo aspektas. Kai atsiranda įsikišimas gydytojų, atsiranda seksas pagal grafiką, ne tada, kada aš noriu, o tada, kada reikia. Ir atrodo, kad tai tampa ne intymiu santykiu, bet mechaniniu santykiu ir kur tu pradedi planuoti, kada tiksliai dabar bus tas intymus momentas su mano partneriu. Ir tai tampa darbu.
Kai tas darbas trunka nevaisingumo atveju nedažnai netgi du metus. Intensyviai bedirbdamas žmogus perdega, žmogus pavargsta, ir tada nebelieka tos tokios erdvės, kur mes galime, na, mėgautis tuo buvimu. Ne tik dirbti. Ir yra, iš tikrųjų, begalės ir kitų dalykų. Mes turime kalnus nuversti, alinti save ir išleisti visus finansus, kas neretai nutinka, kai mes turime tokius įvairius gydymo būdus.
Atsiranda poroje tokių trinčių, įtampų, kur moteris galvoja, na, gal tam vyrui ir netaip rūpi. Ir vyrai nėra linkę pas mus visuomenėje tų jausmų rodyti, tai ir šitoje patirtyje taip pat, jie dažniau pagauna tokį globėjo vaidmenį, tokios kažkokios stiprios atramos, kur „aš turiu ta savo partnere pasirūpinti ir tenais gal nėra tiek vietos jausmams".
Bet tikrai nereiškia, kad vyrai neišgyvena to, jie tikrai išgyvena savaip tą visą. Ir dėl to yra labai svarbu kalbėtis ir kažkaip vyrams suprasti tą, kad čia yra legalu ir jiems jausti. Ir tikrai vyrai labai nustemba tuo, kad bekalbant su jais, kažkas jiems pasako, bet kad ir „tu čia tu turi teisę jaustis ir tavo poreikiai yra svarbūs“. Tai, man atrodo, svarbu labai parodyti, o ne pamesti, palaikyti vienas kitą.
Kitas momentas - kalbėti apie gydymą, kas irgi įneša kažkokių įtampų, kai neretai porų gyvenimuose ta visa patirtis tampa tokia visą gyvenimą apimančiu tikslu. Ir jau mes turime dabar taip iki galo keliauti, kad jau nėra kito būdo, kad mes galim pasiduoti. Nes atrodo, jeigu aš pabaigiu stengtis, aš tarsi pasiduodu.
Ir neretai nutinka taip, kad partneriai skirtingu metu labai skirtingai jaučiasi. Kiek jie yra pajėgus taip kovoti, galbūt norisi atsitraukti, pailsėti, kažko tai į santykius, spontaniškumo įnešti ir čia taip atsiranda tų įtampų: „Tai tu jau nebenori, tai tau jau neberūpi.“ Čia, vėlgi, yra labai svarbus kalbėjimosi momentas, o ne tiesiog atstraukimas.
– O gal tyrimuose, Aušra, pavyko pastebėti, kiek psichologinė pagalba yra svarbi tokiu momentu? Kaip poros dažniau renkasi, ar išgyventi tai vienos, ar visgi kreiptis į psichologą, kad jiems padėtų? Ir kaip dėl to gali keistis emocinė būsena?
– Nesinori uždėti to tokio griežto atsakymo, kad tik psichologinė pagalba čia reikalinga, bet aš tikrai tame irgi matyčiau prasmę. Jeigu žmogus jaučia, kad jam iš tiesų sunku tame pabūti. Ir, sakykim, poros santykis keičiasi, jie patys neatranda būdų, kaip su tuo susitvarkyti, tai yra be galo prasminga ir svarbu.
Ir kai mes jau prieiname prie persileidimo, konteksto, kur yra daugybė netekčių, nevaisingumas yra savaime viena didžiulė netektis, vienas po kito labai skaudžių praradimų. Žmogus ne visada pats gali su tomis netektimis kažkaip išbūti, integruoti tą kažkokį patyrimą, kas ir kur čia nutiko, tam ta specialistų pagalba gali būti labai reikalinga ir neretai moksliniai tyrimai, kai jau yra gydymo procesas, pagalbinio apvaisinimo kažkokie keliai.
Nėra tiek daug tos tikimybės, kad gali pavykti. Netgi tas brangus ir emociškai reiklus gydymas. Po tų nesėkmingų bandymų tikrai didėja ir nerimo, pykčio ir nusivylimo. Ir netgi yra tyrimų, kurie sako, kad netgi suicidinių minčių atsiranda, ir ypač pas moteris. Žinoma, žmonės dabar drąsiau priima tą psichologo pagalbą, bet visgi vis tiek yra tų įvairiausių stigmų.
– Ir tikrai, visas tas procesas yra labai mechaniškas, jame trūksta psichologo įsikišimo. Ne tai, kad ant lapo turėti instrukciją, bet susidėlioti galvoje, kasgi čia su manim vyksta. Ir kaip tu ir sakai, yra didelė nesėkmės tikimybė. O kas, jeigu? O jeigu ne? Ir labai jautrios ir kritinės tos dienos, kai apvaisintas kiaušinėlis yra įsodinamas į gimdą ir lauki, lauki.
– Iš tikrųjų, pirmos tos savaitės nei žinai, ar tu esi nėščia, ar jau, ar dar ne, ar pavyks. Ir atrodo, čia yra tie įsodinti embrionai, tie, kurie kovoja už savo gyvybę ir negali jiems padėti. Negali šitoje vietoje nieko sukontroliuoti ir tiesiog turi išbūti. O to nerimo yra begalės ir labai, man atrodo, šiuo momentu irgi svarbi ta parama, tas palaikymas. Ir, na, pasiseka toms poroms, kurios turi vienas kitą ir tą labai stiprų santykį ir sekasi palaikyti kažkaip vienas kitą.
Bet kartais nevaisingumo patirtis gali partnerius šiek tiek nutolinti. O ką tada, kur aš dar galiu atsiremti? Tai man atrodo, labai svarbu ieškoti to palaikymo, kai būna tos pirmos kelios savaitės, nes jos yra, iš tikrųjų, siaubingos.
Kiekvienas žmogus labai skirtingai išgyvena tą pačią patirtį. Labai sunku, kai mano partneris rūpinasi, jam svarbu, bet jis tai parodo visiškai kitaip. Ir čia tas tarpininkas psichologo vaidmuo yra padėti susikalbėti tiems jausmams. Ir legalizuoti, kad vyrai gali jausti ir tie jausmai yra labai svarbūs.
Ir vyrams yra tikrai labai sunku su tuo būti, o pasidalijimas, kalbėjimasis, kaip aš su tuo jaučiuosi, kiekvienam iš partnerių yra labai svarbus ir, dažniausiai, moterims tik to ir reikia. Ne tik to rūpesčio, ne konkrečiai kažką sutvarkyti ar padaryti, bet su tuo visu kartu išbūti.
– Tarsi patvirtinti, kad aš priimu tave su tuo. Ir mylim vienas kitą su šitu išgyvenimu, su šita situacija ir kad tai kažkaip vis tiek nekeičia jausmų vienas kitam.
– Nes baimių yra tikrai nemažai ir iš paties savęs pamąstymų: „O kas būtų, jei tai būtų kitas partneris. Gal jau būtų tas vaikelis, kurio aš taip laukiau?“ Iš kitos pusės, ypač problema yra su manimi. Ir tada aš pradedu jaudintis, ar iš tikrųjų tas partneris nori su manimi būti, galbūt jis galėtų turėti tą vaikelį su kitu partneriu ir va tame tikrai yra daug baimės.
Ir tas didžiulis dramblys ir mes tokie abu įsitempę. Ir tikrai, man atrodo, tas pokalbis gali įnešti tokio nusiraminimo, galbūt ne visą laiką. Bet tai yra labai svarbu aptarti ir išsigryninti, kur mes esame, ar mes esame kartu šitoje kėlionėje. O gal tos mano paminėtos baimės yra realios.
– Pabandykime pamodeliuoti, kokia galėtų būti tinkama reakcija, ką galima pasakyti, o ko nesakyti? Žmonės, išgyvenantys tokią patirtį, labai daug sulaukia užuojautos: „Kokie vargšai, kaip jums čia nutiko.“ Ir tai tikrai nepadeda.
– Tas pasidalinimo momentas turi savyje tokio nejaukumo ir tie, kurie išgirsta tą faktą, jie nežino, ką daryti. Ir atrodo, kad taip priimtina, kad užuojauta čia turėtų suveikti. Bet manau, kad ne užuojautai čia būtų vieta, bet tiesiog tokiam buvimui kartu.
Kaip minėjau, nevaisingumo patirtyje yra labai daug tokios izoliacijos. O jeigu aš girdžiu, kad kažkam iš tikrųjų rūpi, kad aš galiu pasipasakoti, kad aš esu saugiai čia. Nebelieku vienišas. Turbūt yra sunku nuspėti, kaip aš konkrečiai galiu padėti žmogui. Galima būtų tiesiog paklausti. „Kaip aš tau galiu padėti šitoje vietoje? Ko tau iš manęs reikėtų?“ Ir tas nejaukumas mažėja ir tu supranti, ką aš galiu gero padaryti šitame santykyje ir man nereikia turėti visų tų atsakymų.
Pajausti, kur yra riba, neklausinėti, neprašyti papasakoti, kaip ten sekasi, nes gali būti, kad situacija bus tokia, kad tiesiog nesiseka ir gali būti skaudu apie tai kalbėti. Tai turbūt palaukti iniciatyvos iš žmonių. Ir akivaizdu, jei mes nieko nežinome, kodėl pora neturi vaikų, tikrai nepulti klausinėti, kada.
Tuo pačiu, jaučiu, kad lengviau kalbėtis su poromis, kurios irgi tai išgyveno. Su žmonėmis, kurie turėjo tą bendrą patirtį. Todėl ir norisi pasikalbėti ir tarkim, žinome, kad aplinkoje yra žmonių, kurie išgyveno panašią situacija, sakyčiau, tikrai verta pakalbėti apie tai, o kaip jūs tai išgyvenote. Tiesiog turėti tą išklausančią ausį. Nes žmonėms, kurie niekada su tuo nesusidūrę, yra tiesiog nesuprantama, kaip taip gali būti, kas už to, kas blogai. O gal už to nieko nėra blogai.
– Ar poros, su kuriomis tu kalbiesi, ar jie labiau linkę slėpti šitą faktą ar kalba su aplinkiniais žmonėmis?
– Kažkokios tendencijos labai ryškiai neišskirčiau, man atrodo, būna kažkaip visaip. Yra porų, kurios nori pasilikti tai sau. Ir ta tyla, man atrodo, yra susijusi su tuo, kad aš dar pats trapiai jaučiuosi ir man dar tai yra labai skaudu. Ir jeigu aš dar esu izoliuotas nuo kitų ir tada tas dalinimasis nėra toks labai stiprus.
Galbūt tos poros, kurios ateina, jos žengia tą žingsnį, kad jau aš galiu kažkam pasakyti. Bet tai aišku susiję su tuo, kiek aš esu sužeistas toje vietoje ir kiek aš einu prie tokio susitaikymo, kas yra labai svarbu toje vaisingumo kelionėje. Kad gali būti visaip, gali būti, kad to vaikelio gali ir nebūti. Ir tikrai, kaip minėjau, yra tas kelias, kur poros keliauja, ir galvoja kad keliaus iki galo ir nebus pabaigos tol, kol rezultato nebus. Ir man čia tokia rizikinga laikysena, nes gali būti visaip.
Ir tas susitaikymas nėra taip, kad nusprendi, kad nenori vaikų. Bet aš esu labai sąmoningas, aš turiu visgi tą gyvenimą ir galiu paieškoti, kas man bus irgi apie kažkokią prasmę. Ar aš esu sąmoningas tam, kad aš ir keliausiu iki gyvenimo galo ir kentėsiu, ar aš visgi turiu tą skaudulį, bet aš kažkaip išmoksiu, kaip man su ta duotybe būti. Aš jos nepasirinkau, deja, aš negaliu šitoje vietoje pakeisti aplinkybių, kad ir kaip norėčiau, ir kaip aš pasirinkus su tuo gyventi. Ar aš pasiruošus toje kovoje būti ir tuos resursus pastoviai eikvoti, ar aš bandau ieškoti kitų būdų.
– Susidūrus su nevaisingumu, kažkuriuo momentu ateina tas mąstymas, o kas jeigu nepavyks, o kaip mes būsim, jei nebus tų vaikų. Ar mes būsim kartu? Kažkurioje vietoje turbūt turėtų ateiti šitas sąmoningas pamąstymas, o kaip mes gyvensime? Nes labai galima užsisukti tame rate, aš siekiu siekiu to rezultato ir tai yra vienintelis, ta prasme, matymas. Bet kartais turbūt reikia, kad kažkas padėtų išvesti iš to rato.
– Tikrai. Ypač pradžioje, irgi tam praktiniame darbe, sutinki kažką iš partnerių, dažnai su moterimi. Moterys dažnai sieja vaikelio atsiradimą su savo gyvenimo prasme, tikrai būna, kad moterims yra labai sunku kalbėti apie tokią galimybę. Jos dar nėra čia, iki susitaikymo yra labai didelė kelionė.
Nevaisingumas yra netektis, po kiekviena netektimi yra savotiškas gedėjimo etapas iki to susitaikymo. Tikrai matai, kad tam žmogui yra dar ne laikas ir jis negali pagalvoti apie tai. Bet yra svarbu ilgainiui link to keliauti. Ir paliesti klausimus, kurie yra baisūs. O kas bus, jei ne? Ir kaip tai keistų mūsų santykį? Ir kokia aš tampu, kaip moteris, kaip žmona, kaip vyras?
Dažnai moterys turi klaidingą momentą, kad motinystė lygi moteriškumui. Ir terapiniame darbe yra labai svarbu šiuos momentus atskirti. Ir jeigu aš negaliu būti mama, tai nereiškia, kad aš nesu moteris. Ir turi atrasti būdų, kaip aš galiu tą moteriškumą atrasti savaip. Santykis su moteriškumu tikrai yra pažeidžiamas.
– Vienareikšmiškai. Nes tai yra labai giliai mumyse, mama ir moteris yra tarsi lygybės ženklas. Jei negali būti mama, labai aiškiai jauti, ir pati jaučiau, kodėl negaliu, kasgi su manim negerai. Ir dažniausias kelias nevaisingų porų yra atkeliauti iki pagalbinio apvaisinimo procedūrų, kur vėlgi labai didelis iššūkis moteriškumui. Tai yra medicininė procedūra.
– Ypač tas apsisprendimo momentas. Pagalbinis apvaisinimas savaime turi tų vertybinių aspektų. Poroms kyla daug jausmų, sumaišties. Ar tam vaikeliui tikrai buvo lemta gimti, jei tai nepavyksta natūraliai, galbūt man nereikėtų to daryti? Čia turbūt yra svarbu neskubėti ir atrasti patiems ar pačiai porai tą savo atsakymą. Kaip jiems atrodo. Poros tikrai kalba apie nenatūralumo momentą.
Ir tos visos injekcijos, ir tie visi apsilankymai, ir tas lytinis gyvenimas. Ir to natūralumo nėra, ir pats apvaisinimas vyksta ne moters kūne, jei kalbame apie in Vitro apvaisinimo būdą. Tas yra ir su tuo irgi reikia išbūti ir atrasti teisingą atsakymą sau.
– Kartais manęs klausia, kodėl tu taip atvirai sakai, kad taip buvo, kad kitaip. Aš labai norėčiau, kad šita tema būtų labiau mums visiems priimtina. Ne toks didelis tabu, kaip yra dabar. Kad žmonės, kurie išgirdę, kad tokiu būdu atsirado vaikelis, net ir tie, kurie su tuo nesusidūrę, kad jiems nebūtų toks, ką dabar sakyti ir daryti.
– Aš esu girdėjus iš porų, parodydami tą visuomenės mąstymą, kad žmonės nepagalvodami pasako „dirbtinis" apvaisinimas. Tai uždeda kažkokį ženklą, stigmą. Tai nėra dirbtinumas, tai yra tikra, tai yra pagalba, todėl tai yra pavadinta pagalbinis apvaisinimas. Mes turėjome kažkokių sunkumų ir šitoje vietoje yra medicina, kuri padeda. Girdima iš porų, kad skauda, kai kažkas net nenorėdamas sako tuos žodžius skirtingai.
– O jeigu laiminga pabaiga? Nes pirmasis bandymas buvo sėkmingas, laukėmės ir atrodo, turėtumėm džiaugtis, orkestras, laimė begalinė, bet... Bent jau aš išgyvenau labai daug nerimo. Ar čia tik aš, ar ir kitos moterys išgyvena nerimą?
– Aš apskritai į nevaisingumą žiūriu, ypač savo darbe, per psichologinius rėmus. Ir apie ką yra psichologinė krizė, žmogus susiduria staiga su kažkokiam jam emociškai reikšmingu įvykiu ir žmogus neturi resursų ir jis negali su tuo kažkaip susidoroti. Ir kažkios anksčiau gelbėjusios strategijos nebeveikia.
Ir nevaisingumas yra apie netektį ir apie daug skaudžių netekčių. Moterys netenka galimybės išnešioti, netenka galimybės pagimdyti ir vilties, abu partneriai netenka galimybės tapti tėvais ir tada keičiasi, kinta, ne į gerą pusę visas tas santykis. Pažeistas santykis su savimi tampa. Ką jau sakyti, kai vyksta persileidimai, visa ta patirtis talpina daug netekčių ir skaudžių praradimų.
Su kiekviena psichologine žmogaus krize yra dvi baigtys: arba žmogus išeina iš tos krizės su ta branda kažkokia, kažkokiu augimu vidiniu, nauja patirtimi arba jis sulūžta, išeina su tokiu didžiuliu dvasiniu skausmu. Man atrodo, kad šitoje vietoje, kad ir laiminga pabaiga, jeigu mes kalbame apie vaikelio gimimą, ne visą laiką yra apie tai, kad aš viduje jau esu tvirtas ar su ta branda.
Gali būti, kad iš tos patirties aš išeinu labai trapus. Nebūtinai tas vaikelio gimimas reiškia, kad aš turėsiu resursų tam ilgai lauktam gyvenimui su vaikučiu. Būna visaip, bet tas motyvas, kuo tu daliniesi, tuo nerimu, yra numeris vienas. Kur tiek ir nėštumo laikotarpis, tiek ir pirmieji metai.
Aš dabar tyrinėju mamytes, kurias vaikelį turi iki pirmų metų, šis laikotarpis turi savyje daug nerimo. Ir tikrai kelia nuostabą, kai poros, net neturintys sunkumų susilaukti, nėštumo metu nerimauja pirmus mėnesius. O šitoje situacijoje nerimas nepraeina netgi gimus kūdikėliui.
Mamytės dalinasi apie tą nerimą, ar tikrai tas vaikelis išgyvens, tas tikrinimas, netgi širdelės plakimo su dopleriais, labai daug yra ryškių signalų, kad nedingsta tas nerimas. Ir labai sunku patikėti, kad man pasisekė. Ir tai yra apie tai, kad jau atkeliavus iki to ilgai laukto tikslo, gali būti visaip.
– Man atrodo, labai svarbus tavo pastebėjimas, kad tai yra tarsi krizės išgyvenimas. Ir kad jis nesibaigia čia ir dabar, kai mes sužinom, kad laukiamės. Nes, vėlgi, išėjimas iš krizės yra tam tikras laikotarpis. Tai yra, vėl pirmieji mėnėsiai nėštumo, tai aišku, labai jau didelis tas nerimas, nes dar negali patikėti, kad tai įvyko. Vėliau tas nerimas lieka, nes prieš tai buvo sukaupta labai daug jaudulio, su didele kuprine, su dideliu bagažu ateiname į tą susitikimą su vaikeliu.
– Ir, man atrodo, čia yra tokia užsitęsusi ta krizė. Ir išėjimas iš jos ne visada yra per augimą, stiprybę, tikrai gali būti apie kažką, kas gali būti labai trapu. Ir tai gali užsitęsti ir pereiti prie kažkokių sudėtingesnių išgyvenimų. Ir kodėl aš matau, kad prasminga tyrinėti būtent šitą laikotarpį, o galbūt pagalba reikalinga ir čia, kad tai neužsibaigia. Ir galbūt atkreipti dėmesį, kad tas išbuvimas su tomis netektimis, su tuo sielvartu, tuo visu nevaisingumo metu yra labai prasmingas tam, kad galima būtų džiaugtis ir turėti stiprybės tuo vaikeliu džiaugtis.
– Aš asmeniškai susidūriau, kai vaikai atkeliauja gana nelengvai, bent jau man buvo labai didelė graužatis, kai man buvo labai sunku pirmaisiais metais. Ir man buvo sunku. Ir tada buvo toks kaltės jausmas, na, žiūrėk, tu taip norėjai vaikų, tiek dėl to padarei. Nu kaip tau gali būti sunku keltis naktį? Ir atsiranda vėl savęs toks truputėlį perspaudimas, dabar turi jau savo išsvajotą rezultatą ir tau turėtų būti labai daug džiaugsmo.
Bet vis tiek labai daug susiduriame su savo normaliomis motiniškomis emocijomis, pavargstame, kartais džiugina, kartais nedžiugina, bet truputėlį aš užsidėdavau sau tokios įtampos: norėjai, o dabar nesidžiaugi nuo ryto iki vakaro.
– Kas tikrai iš to pirmo žvilgnio, kame aš dabar nardau, kad iki tol buvus ta tanko laikysena, gimus mažam vaikučiui, ji kartais sugriūna, kur atrodo aš pradedu kaltinti save. Ir tai apie lūkesčius sau, kuomet aš įpareigoju būti tobula, dažnai mamos įpareigoja save būdamos. Apie tai, kad aš tiek laukiau, tiek dariau, kaip aš dabar negaliu džiaugtis. Tu gali ir nesidžiaugti, bet tai yra normalu.
Kaip tu sakei, tai yra natūralios motinystės patirtys ir normalūs išgyvenami jausmai. Ką rodo patirtis iki tol, atrodo, kad aš dabar negaliu nesidžiaugti, visą laiką šokinėti iš džiaugsmo ir laimės. Tai yra tas laikotarpis, tie pirmieji metai, kai reikėtų turėti to palaikymo ir jo sulaukti daugiau. Nes kartais tikrai labai sumišę jausmai atsiranda, labai daug beprasmiškų jausmų. Ir taip, motinystė yra jausmų uraganas, beprasmybė ir visa kita. Bet šiuo atveju, iš tikrųjų, daugiau tų daugialypių jausmų, nes lyg ir noris džiaugtis, bet galima ir pavargti.
Ir grįžtam iki to, nuo ko mes atsispyrėm pradžiai. Yra daug to menkavertiškumo, kur aš tris metus ėjau nevykęs, man nesisekė, toks žaizdotas, iki tol. Ir dabar toks jausmas, kad aš turiu būti ne šimtu procentu, bet dviejais šimtais procentų gera mama ir kaip aš turiu dar daugiau pasistengti, turiu būti tobulesnė.
Nes ta patirtis iki tol su savo verte jau yra padarius tam tikrą įspaudą. Ir jeigu aš toje kelionėje nerandu tinkamos pagalbos ar neatrandu kitų kelių, kaip aš galiu tą santykį su savimi atitaisyti. Atrodo, kad yra didesnė rizika tada, kai šitos sunkios pirmos patirtys dar labiau kažką gali užkabinti.
– Ir čia turbūt vėl grįžtam, kaip ir visur, tiek ir motinystėje, tiek ir gyvenime, grįžtam prie meilės sau, prie priėmimo savęs, tiesiog mes netobuli, visokie būnam. Ir patikėti, kad būdami netobuli galime būti tiesiog puikūs. Ir apkabinti save, kai atrodo, kad kažko mums labai trūksta. Aušra, su kokia mintimi, su kokiu palinkėjimu norėtum pabaigti mūsų pokalbį galbūt iš to, ką jau žinai šiomis temomis ir kalbėdama su šeimomis, patyrusiomis tokias situacijas?
– Atsiremti į tą mokymąsi sunkiame procese būti, priimti save, gauti pagalbą iš kitų palaikymą. Ne apie tai, kad aš dabar eisiu ir visur kalbėsiu, bet pasistengti bent surasti kažkokią tą erdvę, kur aš galiu jaustis saugus, aš galiu būti pažeidžiamas ir toje ervėje aš galbūt tikrai gausiu tą resursą, tą atramą, kaip aš galiu save priimti.
Tai nebūtinai su manimi yra kažkas blogai, ar tai yra liga, ar tai yra kažkas, tai yra kažkokia gyvenimo duotybė, kurios šiuo metu aš negaliu galbūt pakeisti, bet tai neapsprendžia mano vertės. Ir aš galiu atrasti kitokių būdų, kaip aš galiu šiame pasaulyje šiuo metu būti. Nepamiršti, kad nevaisingumas neapsprendžia manęs.
– Man norisi palinkėti, kad nebijoti parodyti pažeidžiamumą ir kartais labai atvirai pasakyti, kad man tiesiog skauda. Ir labai tikėtina, kad tada atsiras tiesiog tas, kas apkabins.
Ačiū labai, Aušra, už pokalbį, ačiū už tuos tyrimus, kuriuos darai ir kad kalbi šita tema, nes tikriausiai tik taip garsiai kalbant apie mokslinius tyrimus ir analizuojant tas patirtis, galime šiek tiek pakeisti ir visuomenės požiūrį į tokias situacijas.
– Ačiū tau už galimybę pasidalinti visa tuo. Nes aš irgi darau tai su tikslu, kad tos istorijos būtų išgirstos.
Viso pokalbio su psichologe Aušra Sirevičiūte klausykitės Mylu.lt tinklalaidės „Pagarbi tėvystė” epizode „017: Tamsi nevaisingumo gelmė. Pokalbis su Aušra Sirevičiūte”.
- Dovilė Šafranauskė 🤍 @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Kaip tėvystė pakeičia gyvenimą: pirmieji metai iš tikrųjų gali išsprogdinti smegenis
Klausymo laikas – paprasta technika, padėsianti įveikti šių dienų nerimą ir baimes
Praktinė tėvystės magija: kaip atrodo pagarba kūdikiui?
Pagarbi tėvytė – pokalbis su Janet Lansbury
Klausykite: